Naujausias Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Idiotas“ trunka net penkias valandas. Tačiau jis nėra toks ilgas režisieriui, kuris pasiryžo nuosekliai išskleisti siužetinį Fiodoro Dostojevskio romano stuburkaulį. Drauge su trylika aktorių E.Nekrošius ne tik išsaugo pagrindinių „Idioto“ įvykių seką, bet ir šiek tiek praplečia jo veiksmo laiko rėmus.
Pasakojimą režisierius pradeda Šveicarijos klinikoje jau kone mirštančio - dar kvėpuojančio, bet į sanitarinius neštuvus guldyto ir balta marška užkloto - kunigaikščio Myškino (Daumantas Ciunis) prisikėlimu. O pabaigia Nastasjos Filipovnos (Elžbieta Latėnaitė) laidotuvėmis - aidinčiais užkalamo karsto garsais ir susirinkusiųjų ties tais pačiais (tik tuščiais) neštuvais minia.
Susiveja meilė ir kančia
E.Nekrošius gimimo ir mirties motyvais įrėminto „Idioto“ temas sutelkia dostojevskiško meilės keturkampio vietoje. Didžiąją spektaklio laiko dalį jis skiria kunigaikščio Myškino, Rogožino (Salvijus Trepulis), Nastasjos Filipovnos ir Aglajos Jepančinos (Diana Gancevskaitė) santykių plėtotei. Ieško būdo, kaip teatrine kalba atskleisti F.Dostojevskio žmogaus paradoksalumą ir parodyti jo dvasioje susivijusius meilės ir neapykantos, geraširdiškumo ir pagiežos, širdies skaidrumo ir alinamos kančios gniužulus.
Vienaip ar kitaip įkūnijantį pagrindinį savo spektaklio ketvertą E.Nekrošius sudėlioja į raiškius kontrastus. Šalia gaivališkos vyriškos jėgos pritvinkusio Rogožino pastato gležną ir vis verkšlenantį berniuką Myškiną. Šalia moteriškos, savo galia besimėgaujančios ir tarsi ją vis tikrinančios Nastasjos Filipovnos - paaugliškai kampuotą, dygią, sutrikusią Aglają, kuri, išdrįsusi išsiaiškinti santykius su Myškinu, pasipuošia batais su „kablukais“, bet dar nemoka ant jų pastovėti.
Vaikiškų žaidimų logika
„Idiote“ susiduria gyvenimiškos patirties išmankštintų suaugusiųjų ir dar nepatyrusių, naivių vaikų pasauliai. Suaugusiųjų kančia, kurią tarsi apibendrina įvairiai naudojamas Golgotos kryžiaus motyvas, susiduria su kūdikišku tyrumu, kurį įprasmina scenos gale abipus medinių durų sustatytų ir retsykiais į scenos priekį ištraukiamų geležinių vaikiškų lovelių įvaizdis.
Tokia sandūra sukuria savitą spektaklio ritmą. Jis tai susidėlioja į gaiviai smagias, vaikiškų žaidimų logiką primenančias mizanscenas, tai prisipildo šiurpios, grėsmingos nuotaikos, kuri randasi iš kartkartėmis kone emocinio transo viršūnę pasiekiančios aktorių vaidybos. Tiksliau - vaidybos iš visų fizinių ir emocinių jėgų, vaidybos „iki devinto prakaito“. Arba - kone anapus žmogiškų galimybių ribos.
Šiuo požiūriu įsimintiniausias yra S.Trepulio Rogožinas. Dėl pavergiančios įtaigos jis tampa centrine „Idioto“ figūra. Būtent per jį E.Nekrošiaus spektaklis, atrodo, labiausiai priartėja prie dostojevskiškos prieštaringos žmogaus dvasios sampratos. Jis - tas, kuris, pertekęs siautulingos, brutalios, vidinius demonus dengiančios fizinės jėgos, it pūkelį į Peterburgą partempia kunigaikštį Myškiną, o paskui kiekvienu savo prisilietimu beveik smūgiuoja jam, parverčia.
Bet jis ir tas, kuris iš meilės atranda savyje daug tauraus švelnumo - motiniškai glosto, šukuoja pasiklydusios Nastasjos Filipovnos plaukus, nešioja, neišleidžia spurdančios iš savo glėbio. Ir net nužudo, tarytum pildydamas karščiausią jos pageidavimą - tiesiog prilaikydamas peilį įsismeigiančią jos ranką.
Kumščiai - prie širdies
Šis Rogožinas savaip subrandina ir sutvirtina kunigaikštį Myškiną. Vaikas, po katastrofiškai pasibaigusios Nastasjos Filipovnos varduvių šventės laidęs akmenėlius į balą su popieriniais laiveliais, finale savotiškai įšventinamas į patyrusių suaugusiųjų paslaptis. Per Nastasjos Filipovnos laidotuves jis stovi drauge su Rogožinu, prie širdies abu vienodai prispaudę kumščius, kurių niekas neišgali atgniaužti. Ir iki tol, kol galės, matyt, turės nueiti ilgą ir skausmingą patirties kelią.
Šis E.Nekrošiaus sprendimas, ko gero, įdomiausia režisūrinės F.Dostojevskio romano interpretacijos vieta. Sprendimas nepaneigiamu išskirtinio gėrio simboliu tapusį kunigaikštį Myškiną paversti naiviu, sentimentaloku, kiek infantiliu ir iš to besivaduojančiu vaiku. Kiek ši idėja pasiteisina, kiek ji tampa lygiavertė F.Dostojevskio romanui, - kitas klausimas. Atsakymas į jį priklausys ir nuo jauno aktoriaus D.Ciunio sugebėjimo šiame spektaklyje apčiuopti įtaigesnę ir tvirtesnę kunigaikščio Myškino motyvaciją.
Pasaulinė premjera įvyko Italijoje
* E.Nekrošiaus „Idioto“ kūrybinė komanda: scenografas - M.Nekrošius, kostiumų dailininkė - N.Gultiajeva, kompozitorius - F.Latėnas.
* Pasaulinė „Idioto“ premjera įvyko Italijoje: birželio 17-19 d. spektaklis buvo parodytas Tivolyje, birželio 24-25 d. - Mantujoje.
* Spektaklio prodiuseris - teatras „Meno fortas“. Spektaklio koprodiuseriai - programa „Vilnius - Europos kultūros sostinė“, „Fondazione Musica per Roma“, Tarptautinis Stanislavskio fondas (Maskva), festivalis „Dialog“ (Vroclavas), festivalis „Baltiskij dom“ (Sankt Peterburgas).
