„Anądien žiūrėjau „Dėdę Vanią“, žiūrėjau ir - verkiau kaip boba, nors aš žmogus toli gražu nenervingas, grįžau namo apstulbęs, sugniuždytas jūsų pjesės, parašiau jums ilgą laišką ir - suplėšiau. Gerai ir aiškiai nepasakysi, ką ši pjesė iššaukia mano sieloje, bet aš jutau, žvelgdamas į jos herojus, tarsi būčiau pjaunamas atšipusiu, buku pjūklu. Jo dantys eina tiesiai per širdį, o širdis po jais susitraukia, dejuoja, plyšta. Man tai - baisus dalykas, jūsų „Dėdė Vania“, tai visiškai nauja dramos meno rūšis, kūjis, kuriuo jūs trankote per tuščias publikos galvas. Vis dėlto ji nenugalima savo sielų bukume ir sunkiai jus supranta ir „Žuvėdroje“, ir „Dėdėje Vanioje“.“
Tas „anądien“ buvo maždaug 1899-aisiais, kai Maksimas Gorkis, grįžęs po spektaklio Maskvos dailės teatre, sėdo rašyti laiško dramaturgui Antonui Čechovui. Rašė nuoširdžiai, vaizdingai, bet visai nesibodėdamas prasčiokiškų, per grubių mūsų jautriai ausiai pasakymų. Ir tai vienintelis dalykas, ko galiu jam pavydėti - laisvės rašyti nesislapstant už aptakių, korektiškų frazių, nes visa kita ir aš gavau patirti - būtent tą patį, iki saldumo malonų sopulį, - atšipusiu pjūklu raikomos žmogaus, mano, žiūrovo, širdies, - išgyvenau šį lapkritį režisieriaus Tomio Janežičiaus spektaklyje „Dėdė Vania“ Vilniaus mažajame teatre.
Paradoksalu jau tai, kad europinio teatro žvaigždė, profesionalus psichoterapeutas, psichodramos specialistas, unikalus žmogus, savyje suderinantis psichologo ir rašytojo, psichoterapeuto ir režisieriaus pašaukimus, ryžosi atvykti į mūsų gimtąjį užkampį. Manau, dėdamas ant stalo savo „keturių veiksmų scenų iš kaimo gyvenimo“ rankraštį, per pirmą repeticiją Vilniaus mažajame teatre, Tomis Janežičius jau puikiai suprato, į kokią prašmatniai sodrią, - visomis profesinėmis prasmėmis, - terpę jis papuolė. Mažos, giliai traumuotos šalies, mažas teatras, tuo kartu jau seniai pametęs bet kokius meninius, o ypač moralinius orientyrus, tokiam unikaliam kūrėjui turėjo pasirodyti kupinas neišsemiamos, užgniaužtai kunkuliuojančios kūrybinės energijos. O ir kas gali būti geriau tokiam teatro kūrėjui, nei gauti į rankas dešimtį nuostabių, puikiai žmogišką ir kūrybinę kančią pažinusių lietuvių aktorių.
Šioje vietoje turiu prisipažinti, jog esu savotiškuose spąstuose - rašau apie spektaklį, sukurtą teatre, kurio vidinis gyvenimas keletą metų buvo mano darbinė, profesinė kasdienybė. Dirbau Mažajame, rašydama bijau ir nenoriu įžeisti žmonių, kuriuos nuoširdžiai mylėjau, gerbiau arba jais žavėjausi. Ir man vis dar skauda dėl jo - ir tada buvusio, ir dabar esančio Mažojo. Negaliu abejingai reaguoti į informaciniame triukšme užfiksuotas istorijas iš šio teatro užkulisių - prieš mėnesį, šimtų šimtąjį kartą vaidinant „Madagaskarą“, aktorius iš užkulisių nufotografavo be kaukės sėdintį žiūrovą ir operatyviai „nuliejo“ „socialiai atsakingą informaciją“ soc. tinklų kanalais, arba štai ką tik - teatras viešai atsiribojo nuo savo meno vadovo teiginių, galimai rezonuojančių oficialiai valdančiosios partijos ideologijai. Nes tai tik informacinio lauko šiukšlės, tiesa yra tarp tų atraminių stulpų - kartu kuriant, švenčiant, gedint, ilgintis išlikti žmogiškiems, jautriems vieni kitiems ir kas vakarą į svečius ateinantiesiems.
„Dėdę Vanią“ pati sau vis dar traktuoju ne kaip gryną spektaklį, nes per tą penketą nepamirštamų valandų jaučiausi panardinta ne į teatrą jo grynajame pavidale, bet ir ne į psichoterapijos seansą - į kažką tarpinio, mano žiūrovinėje atmintyje palikusio tikro dvasinio sukrėtimo įspaudą. Dalyvaudama šiame grupinio išgyvenimo seanse, unikalioje patirtyje vardu „Dėdė Vania“, jaučiausi visiškai pasitikinti tuo, apie ką ir kaip su manim buvo komunikuojama nuo scenos. Dar daugiau, išgyvenau nuoširdžią atjautą visiems spektaklio herojams ir džiaugsmą priimti atvirai žiūrovui rodomą teatro sąlygiškumo esmę - suvokti, jog aktoriai tik vaidina svetimus likimus ir esu laisva pasirinkti empatiją šiems dėmesio alkaniems herojams.
Pasirinkimo laisvė, savo ribų suvokimas, savo žmogiškosios prigimties supratimas, gebėjimas mylėti bet kokiomis aplinkybėmis - galbūt tai ir yra mūsų gyvenimo prasmė? Tokį globalų klausimą užduoda režisieriaus Tomio Janežičiaus „Dėdė Vania“. Bet ypač brangu yra tai, jog kone kiekvienas spektaklio herojus finale išeina su esminiu atsakymu į savo, kaip konkretų personažą atėjusio suvaidinti aktoriaus, išsikeltą klausimą. „Nebūti?“ - spektaklio pradžioje tik kūnu klausia savęs aktoriaus Arūno Sakalausko vaidinamas Dėdė Vania. „Būti, Arūnėli, būti iš visų visų jėgų, iš paskutinių jėgų...“ - tyliai atsako jam Vania finale.
Pastarieji metai privertė sužinoti (kaip ir daugelį mūsų), jog pagrindinis psichoanalitiko darbo principas yra, žinoma, nepakenkti; ir dar - niekada ir niekam neišduoti savo kliento paslapčių. Gal todėl aktorius Arūnas Sakalauskas gali būti visiškai ramus ir savo teisumu užtikrintas Dėdė Vania - sezono pradžioje teatrą gerokai papurčiusio skandalo išdavoje, teatras valingai nusprendė leisti spektaklyje vaidinti aktoriui, kurio pagrindiniame vaidmenyje nebemato pats spektaklio režisierius. Gerų juristų suvaldyta situacija mums išsaugojo puikų spektaklį, - tiesa, spektaklį, kuriame vis tik nėra to tikrojo herojaus, kurio vardu pavadintos šios smagios „scenos iš kaimo gyvenimo“. Arūnas Sakalauskas pašmaikštavęs apie tai, kad šiame spektaklyje jo šiaip jau neturėtų būti, iš tiesų parašė pačią taikliausią spektaklio recenziją, nes Mažajame teatre sukurtą spektaklį galima drąsiai vadinti Sonios arba Mišos Astrovo vardu. Na bet tikrai ne Dėdės Vanios, kuris čia tik šešėlis, personažo, pasiklydusio tarp tikrojo herojaus ir puikaus aktoriaus projekcija, išnara, atgijęs kostiumas.
Prieš keletą metų, kai dar Martynas Nedzinskas nebuvo manęs išmetęs iš savo feisbuko kontaktų, skaičiau jo profilyje tik draugams skirtą žavingą istoriją, koks laimingas ir laisvas jis jaučiasi atostogaudamas prie tikros šiltos jūros, po kaitria saule, apžergęs savo motorolerį, lėkdamas serpantinais su mylima moterimi, apglėbusia iš nugaros savo švelniomis rankomis ir t. t. Staiga tas idealių Martyno atostogų motoroleris įrieda į neatpažįstamai pasikeitusią Mažojo sceną ir lieka ten veik viso spektaklio metu, kaip nuo Astrovo kūno atskilęs jo pasididžiavimas - raudonas, stilingas, viską - nuo karaliaus sosto iki princo žirgo - atstoti galintis mechaninis žvėriukas. Martyno Nedzinsko Astrovas yra spektaklio tiltas į žiūrovų širdis - jis meistriškai pasičiumpa mūsų simpatiją ir palankumą, narplioja sudėtingų santykių su žiūrovų sale rezginį ir žaižaruoja savo aktorinėje meistrystėje, nes režisierius šiam unikaliam aktoriui patiki visą paletę profesinių įrankių, dažnai kitų net pamirštamų išsitraukti daugelyje nūdienos spektaklių. Vaidybos azartas, sąmoningas žiūrovo įtraukimas ir išlaikymas vaidybiniame scenos lauke, absoliutus kiekvieno veiksmo, poelgio scenoje pateisinimas savo vidine motyvacija, drąsa rizikuoti ir rinktis personažo charakteristikai kontrastingas spalvas, nuosekli personažo analizė ir raiška per tikslias detales, niuansus - „Dėdės Vanios“ dėka galima pagaliau pasisotinti virtuoziška vaidyba lietuviško teatro scenoje!
Bet vis tik ne Nedzinsko Astrovo ranka perbraukė atšipusio pjūklo dantukais per sugrubusią mano sielą. Tai buvo Sonia. Dar pernai keturiasdešimtmetį atšventusi aktorė Ilona Kvietkutė vaidina Serebriakovo dukrą ir dvidešimt septynerių Jelenos Andrejevnos podukrą Sofiją. Vaidina tikrąjį šio spektaklio dėdę vanią, šios šeimos stiprybės ir buvimo kartu epicentrą, romiąją duonos raikytoją ir buhalterinių knygų sergėtoją. Jauną merginą, šio kaimo realybėje neišlipančią iš guminių botų ir treninginių-darbinių kelnių, svajonėse - iš plazdančių gėlėtų suknelių; o kasdienybėje mylėti gebančią iki dangaus ir dar giliau. Sonia yra tikrasis šių žmonių dangus ir jame žibantys deimantai, nes šventinių lempučių girliandos per penkias veiksmo valandas čia, ačiūdie, taip ir neužsidegė. Šviesos spindulys, išplėšiantis Sonią iš kitų personažų, pabrėždavo jos nedailų veidą, gunktelėjusią figūrą, senamadišką šukuoseną, kerėplišką aprangą ir kartu joje pulsuojančius didžiulius gerumo energijos klodus, jos ypatingą gebėjimą mylėti muzikinę temą, ją serginčias tų namų dvaseles ir kartu aktorės Ilonos Kvietkutės spontaniškumą, atsidavimą partnerystės scenoje idėjai, mokėjimą akimirksniu transformuotis ir perteikti ribines, kontrastingiausias savo personažo būsenas. Manau, daugiausia dėl šių dviejų aktorių - Martyno Nedzinsko ir Ilonos Kvietkutės - spektaklio finale lyg ir viskas atsitiko taip, kaip rašė Čechovas, tik, žinoma, savais, kiekvienam personažui pritaikytais žodžiais ir trajektorijomis, bet su didžiuliu vilties užtaisu.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
