„Baseinas. Be vandens“, atrodytų, tolygu „Menininkas. Be pripažinimo“, o jei plačiau - „Žmogus. Be savasties“. Ne tik įvykį, vietą ir situaciją apibūdinantį pavadinimą, bet ir pačią šiuolaikinio britų dramaturgo Marko Ravenhillo pjesę galima interpretuoti žvelgiant iš skirtingų perspektyvų.
Kauno miesto kamerinis teatras (KMKT) nuosekliai vykdo svarbią misiją - suteikia platformą jaunųjų kūrėjų debiutams. Svarbiu atskaitos tašku-startu tampa jaunosios kartos kūrėjams ir žiūrovams skirtas, rudenį vykstantis festivalis „Išeities taškas“, palaipsniui įgyjantis ir tarptautiškumo apimtis. Visai neseniai tokiu būdu teatro sceną pasiekė jauno kūrėjo Justino Vinciūno spektaklis „Nepalaidoti mirusieji“ (pagal Jeaną-Paulį Sartreʼą). O štai vasario pabaigoje žiūrovai buvo pakviesti į Jono Kuprevičiaus sukurtą M. Ravenhillo pjesės „Baseinas. Be vandens“ pastatymą. Tiesa, pati pirmoji spektaklio versija buvo pristatyta Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), kaip aktorių debiutinis darbas.
Spektaklis pasakoja apie grupę menininkų, kurie, trumpai sakant, labai pavydi savo draugei, pasiekusiai menininkės pripažinimo. Galybėje realių pasakojimų, biografijų galima atrasti tokią siužetinę eilutę, kai „neatlaikę“ draugo sėkmės nusigręžia jo bičiuliai: išsiskirsto avangardiniai dailininkų judėjimai, subyra muzikinės grupės ar kt. Tačiau, čia einama gilyn, demonstruojant kiek ribų galima peržengti, kai negebi atrasti savęs ir sieki bent dalele priartėti, ar, kaip sakoma, pasimaudyti svetimos šlovės spinduliuose. Na, gal labiau pabūti truputį apšviestame šešėlyje. Pjesėje bei spektaklyje veikianti menininkų grupelė nusprendžia savo draugės nelaimę, po kurios ji tampa prikaustyta prie lovos, išnaudoti kūrybai - ją paversti nesibaigiančio fotografijų ciklo šaltiniu, kitaip sakant - projektu. Čia galiausiai pradedi kvestionuoti: ar jie yra tikrieji šio, kiek makabriško meninio projekto kūrėjai, o gal vis dėlto tik atlikėjai, nes viskas jau surežisuota pačios menininkės. Kiek gali išnaudoti kitą, pamiršti žmogiškąjį santykį dėl kūrybinės šlovės ar / ir kiek gali sutapatinti savo gyvenimą su meniniu vyksmu. Čia kalbama ne apie meninio statuso suteikimą paprastam buitiniam veiksmui, bet liečiami ir etikos, moralės klausimai, nes jie susiję su sveikata ar net gyvybe. Šią personažų grupę lydi melas, (savi)apgaulė, bohemiškas gyvenimo būdas su tradiciniais jo prieskoniais, besąlygiškas susitelkimas į meną, o gal tiksliau, į patį pripažinimo siekį. Tiesa, kiek vėliau įvyksta tam tikra transformacija, galbūt susivokimas, siūlantis pozityvesnes pabaigas.
Spektaklyje vaidmenis kuria Joris Zaliauskas, Vaidilė Juozaitytė, Irena Sikorskytė, Inga Juškevičiūtė - jaunieji aktoriai, bandantys įsitvirtinti profesionalioje scenoje, bei epizodiškai pasirodo KMKT trupės narys, aktorius Vytautas Gasiliūnas. V. Gasiliūno personažas - tai lyg veikėjas iš išorės, skirtas trumpai refleksijai, sugrįžimui į realybę ar kontrastui su pasinėrusiais į menines ir savianalizės problemas sukurti. Jaunųjų aktorių kuriami personažai - veikia labiau kaip vienis nei atskiri veikėjai, jie visi kartu ir kiekvienas atskirai yra to svajojamo pripažinimo stokojantys menininkai, konkuruojantys, siekiantys pasinaudoti pasitaikiusia palankia proga - Selės (ne)laimingu atsitikimu. Įdomu, kad personažai vienas kito nelinksniuoja įvardžiais, nesikreipia vardais; vieninteliai Rėjus (jų miręs bičiulis) ir Selė (kuri tampa sėkmingesne menininke) - tik jie čia kiek labiau apibrėžti, turi tapatybę. Aktoriai susigyvenę su literatūrine medžiaga, ją suvokia, interpretuoja, kuria gana drąsius vaidmenis, tačiau be perteklinio utriravimo (neretai būdingo debiutiniams vaidmenims). Tiek režisieriui, tiek aktoriams, kaip ir visai kūrybinei komandai, atrodo, ši pjesė tinka, artima reflektuojant savo paties santykį su menu. Nors didelių priekaištų jauniesiems aktoriams nėra, norisi atkreipti dėmesį, kad aktorė V. Juozaitytė bene ryškiausiai įstringa atmintin dėl savo visapusiško susitelkimo tiek verbaliniame, tiek fiziniame lygmenyje, kuriant ypač energingą vaidmenį. O J. Zaliauskui dar norėtųsi palinkėti galbūt daugiau užtikrintumo, drąsos, kurio kiek pristigo pirmąjį premjeros vakarą.
Režisierius J. Kuprevičius kartu su scenografe Elze Veverskyte aktorių nepanardino į baseiną nei su vandeniu, nei be jo, o pasirinko, sakyčiau, gana tikslingą bei paveikią įvykių ir vietos vizualizaciją - visa tai perteikė dažais dvimačiame paviršiuje; vėliau, spektaklio pabaigoje, scenos „piešinys“ tapo abstrakčiu paveikslu su prierašu „for sale“ („parduodama“). Pirmosiose mizanscenose, pradedant pasakojimą, itin estetiškai iš buteliuko srūva mėlyni dažai. Jaunieji kūrėjai nevengia naudotis ir šiuolaikinėmis technologijomis: ekranuose projektuojamais vaizdais, tiesiogine video kameros transliacija ar scenos kampe pastatytu, į stovą įtvirtintu mikrofonu. Beje, šiam scenografijos elementui, kuris naudojamas kone kas antrame spektaklyje (jei ne dažniau), jau būtų galima formuluoti ir pavadinimą, pavyzdžiui: išpažinčių mikrofonas. Nes visi vidiniai konfliktai, paslaptys, individualūs personažų išsisakymai (ir išsirėkimai) įvyksta pasitelkiant būtent šią „scenografijos priemonę“. Anksčiau buvo sakoma, kad jei scenoje yra šautuvas, jis negali neiššauti, o dabartiniuose pastatymuose, jei scenoje yra stacionarus mikrofonas, regis, kad personažų-aktorių išpažinties - neišvengsi.
Spektaklio „Baseinas. Be vandens“ scenografija išties gana minimalistinė, o dabar teatrui įprastos priemonės susijungia į pakankamai organišką scenovaizdį, kuris nors ir nežymi lūžio teatro dailėje, tačiau, be abejonių, atliepia pjesės turinį. Ir čia jau klausimų, atrodo, neturėtų kilti. Bet. Kadangi J. Kuprevičius yra dar mažai pažintas jaunas kūrėjas, apsidžiaugiau pamačiusi jo interviu, puoliau skaityti ir, šalia kūrybinio kelio pristatymo, intencijų imantis režisuoti pjesę, aptikau jo komentarą apie scenografiją: „pirmiausia ypatinga ir vis dar kiek juokinga man yra tai, kad spektaklį kūrėme norėdami specialiai panaudoti šiuolaikinio teatro stereotipinius atributus: vaizdo projekcijas, kamerą, gyvą vaizdo transliaciją, trankią muziką ir t. t., kurių pats prieš tai nemėgau“. Toks režisieriaus požiūris paskatino kvestionuoti šį sceninį sprendimą, - kodėl pasirinkti tie stereotipiniai, kaip jis sako, dalykai, ką tai suteikia spektakliui, koks to tikslas, - pasigedau žodinės ar vizualinės argumentacijos. Žinoma, džiugu, kad režisieriui pavyko su šiomis priemonėmis „susidraugauti“, bet ateityje galbūt tikėčiausi aiškesnės sprendimų motyvacijos.
Šiuolaikinio dramaturgo M. Ravenhillo pjesės mėgstamos teatro režisierių, aktyviai statomos ir Lietuvoje. Norisi prisiminti vieną drąsiausių ir sėkmingiausių tų laikų, kai prasidėjo Oskaro Koršunovo / OKT teatro veikla, pastatymų: verta pastebėti, kad nuo „Shopping and Fucking“ premjeros (1999), susidomėjimas šio rašytojo dramaturgija nemažėja. Prieš septynerius metus pjesę „Baseinas. Be vandens“ Juozo Miltinio dramos teatre pastatė jauna režisierė Monika Klimaitė, - šiuo metu jau įsitvirtinusi teatro lauke. Režisierė akcentavo pjesės pasirinkimo motyvą - svarbu tai, kad joje iškeliamas meno ir žmogiškosios etikos konfliktas. 2021 m. režisierius Artūras Areima savo teatre pastatė „Faust is Dead“, pagal to paties pavadinimo pjesę; spektaklyje be jokių pagražinimų, net gana brutaliai, tiesiai į akis rėžiama apie mūsų visuomenės regresą, mirtį, vienatvę. Apskritai, M. Ravenhillo kūryba aktuali ir atliepia laiko ženklus šiuolaikiniame teatre. Taip yra dėl kelių priežasčių. Jo pjesės neretai pasižymi provokuojančiomis, kontroversiškomis temomis ir keliamais klausimais. Kai daugelis ieško naujų perspektyvų ir šiandienos suvokimo būdų, jis siūlo patirtis, verčiančias susimąstyti. Pjesėse nesilaikoma tradicinio pasakojimo struktūros, eksperimentuojama formos požiūriu, atsižvelgiant į besikeičiantį šiandienį skaitytoją-žiūrovą. Jo kūriniuose dažnai sutinkama aštri šiuolaikinės visuomenės ir kultūros kritika, aktualizuojami tokie klausimai kaip, pavyzdžiui, vartotojiškumas, socialinė nelygybė ir kt. Dramaturgas dažnai nagrinėja įtampą tarp meninės sėkmės troškimo ir iššūkių, kylančių siekiant gyvenimo pilnatvės, o šie klausimai, be abejo, yra itin svarbūs, skirtingais gyvenimo etapais jie paliečia kone kiekvieną kūrėją; čia tikriausiai būtų ne išimtis ir jaunosios kartos režisieriai, aktoriai ir aptariamo spektaklio „Baseinas. Be vandens“ autoriai.
J. Kuprevičiaus „Baseinas. Be vandens“ - tai įdomus ir prasmingas startas profesionalioje Lietuvos teatro scenoje, kuris, tikiu, suras savąjį žiūrovą. Mėginu spėti, galbūt tai bus jaunesnioji auditorijos dalis.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
