Gasparo Noé filmo „Ekstazė“ („Climax“, 2018) pradžioje yra ilga vienu kadru nufilmuota scena, kurioje atiduodama didelė duoklė šokiui ir jo keliamam svaiguliui - šokėjų vakarėlis prasideda tarsi netyčia sukuriant visą choreografinį numerį. Toliau žiūrint filmą ta scena ima atrodyti it perspėjimas, pranašaujantis vėlesnę baigtį: kol svaigina tik kūnas ir jo laisvė, tol viskas gerai, tačiau kai įsiterpia kiti elementai - gero nelauk. „Ekstazę“ norisi prisiminti ne veltui: net jei šis filmas ir nėra vienas iš Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklio „Ištrintos durys“ (2022) įkvėpimo šaltinių, bent jau pagal nuotaiką tai tikrai artimi kūriniai. Ir iš dalies abu bando pataikyti į tą pačią tematiką, tik spausdami skirtingus mygtukus.
Birutės Letukaitės sukurta spektaklio „Ištrintos durys“ choreografija auga po truputį - neišmetamos visos kortos iš karto ir nepradedama atakuoti informacijos srautu. Visi šokėjai, išskyrus vieną su kauke, funkcionuoja kaip viena sistema ir veikia paties geriausio laikrodžio tikslumu. O sinchronas yra tikrai svarbus elementas - jis ir apie pasikartojimus gyvenime, ir apie įstrigimus savo cikluose, ir apie rutiną, ir apie išmoktus socialinius ir ne tik scenarijus. Tiksliai, pagal ritmą su kitu, pagal planą.
Dažnai atsikartojantis raudonos šviesos motyvas (šviesų dizainas Matthew Dane'o Livingstono ir Monikos Šerstabojevaitės) tarsi ir prašo prabilti apie geismą, troškimą, kurio čia irgi netrūksta. Ir kūniškumą, kurio tikrai apstu. Šokėjai savo kūnais sugeba įžiebti tokią atmosferą, kuriai tvyrant šie tampa pasigėrėjimo objektais, skleidžiančiais ir švelnumą, ir užtikrintumą, ir seksualumą, ir net gaivališkumą. Menkai drabužiais pridengti kūnai ima atrodyti tarsi nulietos skulptūros, bet judančios ypač grakščiai.
Vis dėlto tas geismas turi būtent kūniškumo, būtent išorinio geidulio matmenį - žiūrovo žvilgsnis ir vedamas taip, kad užčiuoptų paviršinį susižavėjimo momentą. Karštį, tvyrantį naktinių klubų šokių aikštelėse, kuriose energiją kuria susirinkusieji, žinantys, kad atkreipti dėmesį pirmiausia pavyks tik savo kūnu ir kad tik atitinkamas jo pateikimas padės namo negrįžti vienam. O po to neišvengiama vidinė tuštuma. Į šį momentą ir bando taikyti „Ištrintos durys“ - kai iš visų potencialių jausmų pagrindinę vietą leidžiama užimti tik geiduliui ir po jo einančiam svaiguliui, tačiau giliau kapstyti ir į kito (o dažnai ir savo) sielos užkaborius lįsti nesinori. Viskas - greitam vartojimui ir trumpalaikiam išlipimui iš savo paties proto duobės.
„Ištrintose duryse“ matyti bėgimo ir slėpimosi nuo savęs paveikslas. Nuolatiniai bandymai svaigintis - ar pačiu šokiu, ar ir kitais dalykais, į kuriuos kartais bandoma apeliuoti, - iš baimės nerti į gelmę, baimės jausti ir pasitikėti kitu. Kaip patys kūrėjai ir sako, nuolatos slepiamasi už avatarų - už kažko, kas apsaugo nuo galimybės, kad kažkas susipažins su tavimi tokiu, koks iš tiesų esi. Vienintelė šokėja su kauke bei viską dengiančiu kostiumu ir veikia tarytum nuolatinis priminimas, kad tai, ką matome, - tik fasadas, tik priedanga, įvaizdis. Karštyje vis tiek karaliauja šaltis, kad ir kaip norėtųsi tikėti, jog karštis turi galios kažką ištirpdyti.
Šokio spektaklis „Ištrintos durys“ baigiasi vis gilėjančiu pulsavimu - šokėjų kūnų, elektroninės muzikos, šviesų, tarsi tempiančių į transą, liepiančių pasiduoti ir nesipriešinti svaiguliui. Tai ir vėl sugrąžina prie Noé „Ekstazės“, kurioje pulsavimo efektas išgaunamas žaidžiant judančiu vaizdu ir garso architektūra, kai atrodo, kad nuo tam tikro taško muzika ima persekioti. Savo efektingumu spektaklio pabaiga apsvaigina pačia geriausia prasme ir primena, kad visi kiti būdai sąmonei temdyti nėra reikalingi ir užtenka tik paties kūno.
