Naujausias valstybinio ansamblio „Lietuva“ spektaklis, kurio premjera įvyko Šokio teatre Vilniuje vasario 21 d., įsibėgėjo ir su lietuvių literatūros klasikės paveikslu supažindina vis daugiau įvairių Lietuvos miestų žiūrovų. Kovo 14 d. „Žemaitė N.18(0)“ buvo rodoma Jonavos kultūros centre ir sulaukė didelio jonaviškių susidomėjimo.
Spektaklio kontekstas – šokio kūriniai, skirti reikšmingoms asmenybėms, jų gyvenimo ir kūrybos detalėms, – nėra labai gausus; galima prisiminti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre lenkų choreografo Roberto Bondaros pastatytą Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“, Kauno šokio teatre „Aura“ šokėjų Claros Giambino (Prancūzija) ir Blake’o Seidelio (JAV) sukurtą „Sužeistą elnią“ apie garsią menininkę Fridą Kahlo, jau neberodomus choreografinių projektų teatro „Vilniaus baletas“ vadovo Jurijaus Smorigino spektaklius, skirtus Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui („Choreografo laiškai M.K.Č.“), Olgai Malėjinaitei („Mano gyvenimas“), Oscarui Wilde’ui („boHema“), Salomėjai Nėriai („Diemedžiu žydėsiu“), Matai Hari („Mata Hari“).
Režisierė ir choreografė Aušra Krasauskaitė taip pat jau yra susidūrusi su iššūkiais „įsceninant“ konkrečių istorinių asmenybių gyvenimą: ji sukūrė choreografiją ansamblio „Lietuva“ muzikinei dramai „Emilija“ (apie 1831 m. sukilimo dalyvę Emiliją Pliaterytę), operai „Mažvydas“. Kurdama spektaklį apie Žemaitę režisierė į pagalbą pasitelkė dramaturgę Kristiną Steiblytę ir ryžosi muzika bei judesiais atskleisti moters, savo veikla ir kūryba pasipriešinusios patriarchalinei XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvai, paveikslą.
Iš inertiškos socialinės aplinkos besiveržiančios moters ir menininkės spalvingos biografijos detalės jau kurį laiką aptarinėjamos spaudoje, yra aprašytos Aldonos Ruseckaitės knygoje „Žemaitės paslaptis“ (2015) ir tikriausiai užšifruotos pavadinimo skaičiuose. Jos gana aiškiai atpažįstamos ir spektaklyje iš daugiau ar mažiau apibendrintų ar iliustratyvių epizodų, nuosekliai keičiančių vienas kitą, leidžiančių keliauti su rašytoja per jos gyvenimą, sutalpintą į kiek daugiau nei valandą trunkantį spektaklį.
Spektaklio dailininkė Giedrė Brazytė sukūrė sąlygišką scenovaizdį iš fone kabančių vertikalių knygų vėrinių, kurie iškart siūlo vaizdinę literatūros pasaulio asociaciją (ją paryškina ir po kurio laiko iš viršaus pasipilantys rankraščių, laiškų lapai). Spektaklio koloritas vientisas, šiltų rusvų, pilkšvų atspalvių, jis perteikia įprastą su Lietuvos kaimo kultūra susijusią XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tikrovės estetizavimo tradiciją. Skara ir ilgas sijonas – neatsiejamos Žemaitės įvaizdžio dalys – naudojamos ir kuriant pagrindinės veikėjos įvaizdį, ir pabrėžiant režisierei rūpimus rašytojos pažiūrų aktualizavimo klausimus.
Nuskambančios keturios Žemaitės frazės tarytum sukuria žodinį spektaklio karkasą, kuris remiasi jos kaip moters ir menininkės gyvybingumu, atjauta, moterų emancipacijos idėjomis, su širdies, proto ir rankų pagalba puoselėjamu pasaulėžiūros modeliu.
Spektaklio garso takelis, sudėliotas iš Fausto Latėno, Vidmanto Bartulio, Martyno Bialobžeskio, Nijolės Sinkevičiūtės, Silvijos Miliūnaitės kūrinių, kiek eklektiškas, bet tinka perteikti iš atskirų scenų sudėliotam spektaklio scenarijui. Iš pradžių supažindinama su spektaklio tema, racionalaus choreografinio brėžinio ir dinamiškų judesio formų fone stovinti „įpaminklinta“ Žemaitė pradeda kelionę, kuri užbaigiama kompozicija iš skaromis apsigobusių šokėjų – tiek moterų, tiek vyrų, ištraukiančių ją iš užmaršties (gana tiesmukas po stalu gulinčios rašytojos vaizdinys), ją apsupančių ir aiškiai deklaruojančių: „Mes esame Žemaitė.“ Šis susitapatinimas, nors iliustratyvus, yra savaip paveikus, perteikia aiškų režisierės ir choreografės požiūrį į moterį kaip menininkę ir asmenybę.
Tokių iliustratyvių detalių spektaklyje daug – tai ir privalumas (pasakojant istoriją), ir trūkumas, ieškant abstraktesnės, asociatyviai paveikesnės choreografinės kalbos. Aiškiai parodyta, kad Žemaitė stengiasi pasitraukti iš konservatyvios šeimyninės nuotraukos rėmų, tačiau ją vienas paskui kitą už ilgo sijono sulaiko šeimynykščiai; jos kaip rašytojos kūrybinės kančios be užuolankų prilyginamos gimdymo ant rašomojo stalo kančioms, kurių rezultatas – iš vystyklo išvyniojama knyga; gyvenimo ir kūrybos sampynos perteikiamos meilės duetu su Konstantinu ir epizodu, kuriame nuskamba biografinių detalių turinčio vieno garsiausių Žemaitės kūrinių teatrui – komedijos „Trys mylimos“ – motyvai.
Vienas kitą keičiančių epizodų dramatinė įtaiga nevienoda, kai kurie jų atrodo formaliai užpildantys biografinę liniją (dekoratyvi, dramaturginės argumentacijos stokojanti kelionės į Ameriką ir susitikimo su Une Babickaite scena).
Programiškai eklektiškas judesių arsenalas neleidžia spektakliui suskambėti universaliau, teatrinės, režisūrinės ir choreografinės priemonės grumiasi viena su kita, kaip grumiasi ir tai, kas tikra, su tuo, kas sąlygiška, todėl spektaklio veikėjų paveikslai stokoja vientisumo, kelia klausimus apie personažo kūrimo šokio spektaklyje ypatybes bei šokio kaip teatro galimybių ribas. Konkretūs veikėjai (Žemaitė – Gintarė Vaitiekūnaitė arba Kristina Tarasevičiūtė, jos dukra Juzė – Eiva Dobilaitė arba Vesta Gineitytė, anūkė Elzė – Goda Mikuckytė arba Alina Jazdauskytė, Konstantinas – Danielius Voinovas, sūnus Antanas – Simonas Laukaitis ir Antanas Striganavičius, Unė Babickaitė – Greta Frolovaitė) tokioje šokio spektaklio sistemoje, kaip ir bet kurioje kitoje, turi nedaug galimybių artistinėms improvizacijoms, tačiau kartu su visa „Lietuvos“ šokėjų grupe sukuria reikiamą energijos lauką ryšiui su žiūrovais užsimegzti.
Pasibaigus spektakliui į klausimus apie „Žemaitės N. 18(0)“ tikslinę auditoriją ir žanrą nelengva atsakyti, bet tolesnis šio kūrinio gyvavimas turėtų padėti ir pačiai choreografei toliau gryninti savo meninį braižą šiuolaikinės pasakojamosios choreografijos srityje.
