Prieš gerus keletą metų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro planuose šmėkštelėjusi žinomo italų choreografo Mauro Bigonzetti pavardė - jau afišose. Balandžio 21 ir 22 d. įvyko jo sukurto šokio spektaklio „Piaf“ premjera.
Kūrinys, įkvėptas vienu iš Prancūzijos simbolių tapusios XX a. vidurio dainininkės Edith Piaf gyvenimo ir dainų, į Vilnių atkeliavo jau įvertintas Valstybinės operos Hanoveryje žiūrovų - čia spektaklis buvo pastatytas 2011 metais.
Bigonzetti kūryba Vilniuje šiek tiek pažįstama iš festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ - į 2014 m. Vilniaus festivalio programą buvo įtraukti jo trupės „Aterballetto“ spektakliai „Come un respiro“ pagal Georgo Friedricho Händelio ir „Rossini Cards“ pagal Gioachino Rossini muziką. Tarptautiniu mastu pripažinto šokio meistro kūrinių ir jų fragmentų įrašų nemaža youtube, tad spektaklis netapo staigmena, tačiau sujaudino nuoširdumu, muzikalumu, plastinės ir vaizdų kalbos estetika.
Lietuvos sostinėje choreografo idėjas įkūnijo jo asistentė Masha Daudel - paties Bigonzetti tarp premjerinių spektaklių žiūrovų nebuvo. Tačiau akivaizdu, kad šis spektaklis - ne mechaniškas žinomų judesių perkėlimas į kitą laiką ir kitą erdvę. Atrodo, kad tai ir dovana LNOBT artistams, praturtinusi jų dvasinį pasaulį, paskatinusi pažvelgti ne tik į žinomos asmenybės likimą, bet ir į save pačius, atrasti improvizacijos, spontaniškumo proveržius sukuriant turiningą, jautrų, gyvybės ir aistros pripildytą judesį.
Dovana - ir iššūkis, nes, kaip ir visų nedidelių šalių šokio trupėms, LNOBT baleto šokėjams tuo pat metu tenka išbandyti pačias įvairiausias baleto ir šokio formas. Marijaus Petipa įtvirtintus akademinio klasikinio baleto pavidalus reanimuojantis Ludwigo Minkaus „Don Kichotas“, neoklasikinis Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“ pastatymas, įgyvendintas Krzysztofo Pastoro, - toks naujosios premjeros kontekstas, suformuotas 2016-aisiais.
„Mano gyvenimas“ (1991), „Edita ir Teo: vienos meilės istorija“ (2014), „Gyvenimo dainos“ (2014) - tai vien lietuvių kalba prieinamos knygos apie „Paryžiaus žvirbliuką“, kurio gyvenimo žiedlapiai byra naujajame spektaklyje.
Gyvenimas kaip gėlė - trapi, vystanti, tačiau ir amžina, nesunaikinama, nušviesta ryškaus scenos spindulio, įkūnijančio šimtus jos dainų, populiarių ir skaudžių tuo pat metu. Sentimentai - būtinas šios istorijos atspalvis, todėl spektaklyje nesivaržant naudojami abstraktų menininko ir žmogaus gyvenimo kelią įprasminantys simboliai: vaikai, gėlės, žiedlapiai, žaislinis pianinas, meškiukas - ir svaigalų butelis, tvarsčiai, kuriais mėginama sušvelninti fizinius ir sielos skausmus.
Vos keturiasdešimt septynerių mirusi dainininkė spektaklyje gyvena ne kaip konkretus žmogus, bet kaip dramatišką, trumpą, tačiau tuo pat metu labai intensyvų gyvenimą patyrusio kūrybiško ir savęs netausojančio menininko alegorija. Tačiau „Piaf“ - ne biografinis spektaklis, todėl jame nėra konkrečių personažų, tik moterys ir vyrai, panardinti blausioje XX a. vidurio kabaretų kultūros šviesoje. Vis dėlto svarbiausias veikėjas lieka jos balsas, iki šiol įkvepiantis daugelį žodžiais, melodijomis ir sodriu, šiurkštoku tembru.
Lietuvos teatre jau būta Piaf gyvenimo parafrazių: spektaklius „Dienos ir dainos“ Vilniuje, vėliau - „Žvirblio lizdas“ Rygoje sukūrė ir dainavo Rasa Rapalytė. Tai - įsijautimas į legendinės menininkės gyvenimą šiuolaikiniu balsu. Bigonzetti spektaklyje Piaf dainas baleto šokėjai „dainuoja“ savo kūnais, ir neabejotina, kad pusės šimtmečio senumo įrašai labai daug prisideda prie čia ir dabar gimstančių plastinių ir artistinių išgyvenimų.
Įprastame klasikiniame spektaklyje judesio formas ir derinius dažniausiai lemia muzikos ritmas, o „Piaf“ choreografinės kalbos bendraautorė - dainų nuotaika, kiekvieną spektaklio epizodą paverčianti nedideliu spektakliu, iš kurių kaip iš mozaikos ar vitražo gabalėlių susidėlioja vidinis kūrinio naratyvas.
Be Piaf dainų skamba išradingai parinkti Gabrielio Fauré, Mauriceʼo Ravelio, Franciso Poulenco, Julesʼo Massenet, Erico Satie, Dariaus Milhaud muzikiniai kūriniai, dainų autoriaus ir atlikėjo Jacquesʼo Brelio tekstas. Poros muzikinių kūrinių pakartojimas sustiprina gyvenimo kaip karuselės, déjà vu įspūdį.
Žodžių prasmės net ir nelabai suprantant prancūzų kalbą žadina asociacijas su tikro ir sceninio gyvenimo iliuziškumu, sceninių įvaizdžių apgaulingumu, meilės ilgesiu, liepsnojančia aistra ir vienatve, menančia kiekvieno žmogaus - o ypač artisto - lemtį.
Bigonzetti choreografinei kalbai būdingas judesių plastiškumas, takumas, vengiama vienaprasmių pozų ir siluetų. Energingai į priekį metamų rankų ir kojų su užlaužtomis pėdomis bei riešais spontaniškumas reikalauja ne vien fizinių pastangų - atspindi vidinį temperamentą. Spektaklyje yra ir saikingų vaidybos elementų, tačiau jie nedisonuoja su iš esmės abstrakčiomis plastinėmis istorijomis, veikiau yra lyg keli Piaf biografiją neįkyriai paryškinantys štrichai.
Raudonas gėlės žiedas, nušviestas iš viršaus srūvančios šviesos spindulio - vienintelis statiškas scenovaizdžio elementas; spektaklio erdvę kuria Carlo Cerri ir Massimo Consoli šviesos, kurias skaido saikingai keičiamos - pakeliamos į viršų ar judančios skersai scenos - uždangos. Paties choreografo ir Ugnės Tamuliūnaitės sukurti kostiumai, šukuosenos bei grimas primena Piaf epochą, bet artistai pripildo spektaklį asmeniškai, jautriai ir šiuolaikiškai suvoktų poteksčių.
Labiausiai Piaf, kaip moterį ir asmenybę, primena Solistė ir Antroji solistė, kurių epizodais perteikiamos konkrečiausios dailininkės gyvenimo detalės. Sudėtingus moterų vaidmenis spektakliuose „Ana Karenina“, „Raudonoji Žizel“ sukūrusi Olga Konošenko (pirmoji premjera) savo Solistę kuria jautriai, neforsuodama, vengdama aštresnių intonacijų, todėl įtikina emocinių išgyvenimų nuoširdumu. Margaritos Verigaitės (antroji premjera) artistinė biografija iki šiol nesuteikė progos atsiskleisti jos įtaigiai, dramatiškai intensyviai vaidybai, kurios užuominos buvo akivaizdžios Anželikos Cholinos „Moterų dainų“ epizoduose. Todėl Verigaitės vaidmuo - vienas įdomiausių „Piaf“ atradimų, stebinančių jausminių atspalvių gausa ir išraiškingumu.
Nors Antrąją solistę su Piaf sieja jos biografijos akcentas - svaigalų butelis, šis aksesuaras netampa vien iliustracija. Juo žongliruojama taip, kaip spektaklio pradžioje su meškiuku žaidė maža mergaitė raudona suknute. Kristina Gudžiūnaitė (pirmoji premjera), nusimetusi gulbės sparnus ir palikusi Kitri kastanjetes, epizodą kuria iš autentiškų jausmų, permąstydama dramatiškai vingiuotą spektaklio herojės kelią. Įsiklausymas į muziką, įsigyvenimas į judesį, tvirtybė ir pažeidžiamumas tuo pat metu būdingi Gretos Gylytės (antroji premjera) herojei.
Solistas savo pirmuoju įvaizdžiu ne tik pratęsia dainos „Bravo pour le clown“ temą, bet ir sukuria skaidrią, nostalgišką vaikystės prisiminimų nuotaiką, kuri spektaklio pabaigoje duete su Pirmąja soliste įgauna skaudžių, dramatiškų atspalvių. Mantas Daraškevičius (pirmoji premjera) šį personažą įkūnija derindamas ekspresyvų šokį su iki šiol sukurtiems jo personažams nebūdingu vidiniu švelnumu, Danielis Dolanas (antroji premjera) taip pat įtaigiai atskleidžia konkrečias ir abstrakčias savo herojaus savybes, organiškai šėldamas spektaklio pradžioje, o paskutinę sceną pripildydamas ramios gyvenimiškos patirties.
Asociatyviais jausminiais išgyvenimais, niuansuota plastika Piaf vaizdinį turtina Pirmoji solistė - ekspresyvi, dramatiškų judesių Daria Olefirenko (pirmoji premjera) ir turiningos, niuansuotos plastikos Marta Rueda (antroji premjera).
Piaf gyvenimas spektaklyje padalinamas visiems artistams, visi turi progos savo judesiais atskleisti dainose žėrintį optimizmą, slypinčią gėlą ir protarpiais nušvintančią viltį. Su įkvėpimu, azartiškai pirmąjį Pas de quatre atlieka Mel Bombardo, Karolina Matačinaitė, Isaacas Evansas ir Miquelis Lozano, antrąjį - Viktorija Naumova, Danielis Dolanas, Davidas Santos ir Julija Šumacherytė, prie kurios antrojoje premjeroje prisijungė Haruka Ohno, Jeronimas Krivickas ir Jonas Laucius.
Šiuose epizoduose slypinti gaivališka energija - atsvara šiek tiek mąsliam, jausminiu požiūriu sutelktam Pas de trois, kuriame vos juntama subtili santykių įtampa derinama su skaidresnėmis jausminėmis detalėmis (pirmojoje premjeroje - Marta Rueda, Romas Ceizaris ir Jonas Laucius, antrojoje - Nailia Adigamova, Tomas Ceizaris ir Davidas Santos). Skirtingas nuotaikas įkūnija duetai - pirmasis moterų (Urtė Bareišytė ir Margarita Verigaitė; vietoj jos antrojoje premjeroje šoko Charlotte Lejeune) turi komiškų atspalvių, tuo tarpu Pirmasis, Antrasis ir Trečiasis Pas de deux (abiejose premjerose šoko Rūta Lataitė ir Marius Miliauskas, Ugnė Milerytė ir Ignas Armalis, Gohar Mkrtchyan ir Voicechas Žuromskas) atskleidžia įvairius moterį ir vyrą siejančio ryšio atspalvius, tačiau jų nedramatizuoja, nepaverčia siužetinėmis istorijomis - tai abstraktūs choreografinės plastikos kūriniai, sušildyti, atgaivinti individualaus artistinio požiūrio. Pirmą veiksmą pabaigiantis išskaidytas trijų duetų judesys - ramios, jautrios plaštakų bangos - atkartojamos ir spektaklio finale - tik šį kartą jos įkūnijamos visų „Piaf“ šokėjų.
Tie visi - taip pat reikšmingi spektaklio veikėjai, ir kordebaletu jų tikrai nepavadinsi, juolab kad iš jų būrio išnyra vienas kitą keičiančių solo, duetų, trio, kvartetų atlikėjai. Tai Piaf pasaulis - ji pati ir visa, kas ją supa, kas ją suformavo, kas ja džiaugiasi ir kas dėl jos liūdi. Vyrų bei moterų bendrųjų scenų šokio kalba paremta nesudėtingais, pasikartojančiais, kiek rituališkais judesiais, atspindinčiais paprastą, nepretenzingą ir nuoširdų Piaf pasaulį, kuriame mirtį nugali balse įamžinta gyvenimo aistra - tai, dėl ko kuriamas šis spektaklis.
