„ID:D&G“, „Dior in Moscow“, „B ir B dialogas“, „Meeting Meat“ - tai tik keli pastaraisiais metais sukurtų ar kuriamų šiuolaikinio šokio spektaklių pavadinimai, šifruojantys prasmes, besislepiantys po reikšmių kaukėmis, atskleidžiantys mūsų kūrėjų netenkinančią lietuvių šiuolaikinio šokio erdvę, siekį įsitvirtinti kosmopolitiniame šokio kontekste. Ne vienas šios srities menininkas papildomų kūrybinių impulsų ieškojo bendradarbiaudamas su kitais kūrėjais, į kūrybos procesą įtraukdamas ir šiuolaikinio šokio kritikus, - šie iškart atsidūrė interesų konflikto zonoje ir pastebimai nuskurdino šokio refleksijos diskursą. Gal todėl naujųjų šiuolaikinio šokio kūrinių autoriai priversti laukti, kol pradės (jei išvis pradės) formuotis jų pastangas ir rezultatus aprėpiantis diskusijų laukas.
Šiuolaikinio šokio aplinkoje gerai žinomas urbanistinio šokio teatras „Low Air“ ėmėsi interpretuoti argentiniečių rašytojo Julio Cortázaro kūrybą, ieškoti dar vieno rakto į magiškojo realizmo ir postmodernizmo epochoje atsiradusius kūrinius bei jų sąsajų su šiuolaikine kultūra. 2016 m. gruodžio 3 d. įvyko naujausio „Low Air“ spektaklio „Žaidimas baigtas“ premjera, antrą kartą jis rodytas gruodžio 27 d., tačiau platesnių komentarų kol kas nesulaukė.
„Žaidimas baigtas“ magiškasis realizmas, postmodernizmas tampa šarvais, saugančiais spektaklį nuo galimų priekaištų, atspindinčiais kūrėjų vis labiau įvaldomą žaidimą judesiais, formomis, spalvomis, garsais, šviesomis, kiek veidmainiškai skelbiant žaidimo pabaigą, tačiau iš tikrųjų mėgaujantis pačiu žaidimu ir per daug nesirūpinant jo taisyklėmis.
Gyvai Ado Gecevičiaus kuriamuose garsuose tirpo spektaklio pradžia ir pabaiga, pareigos ir vaidmenys. Kompozitorių galima vertinti ir kaip savarankišką plastinį spektaklio elementą. Stovėdamas nugara į žiūrovus, jis kūrė choreografiją rankomis, ir ji kartais atrodė netgi artimesnė Cortázaro literatūros kodams už antrajame plane visais kūnais atliekamus dinamiškus judesių rinkinius, daugiausia - Lauryno Žakevičiaus ir Airidos Gudaitės.
Sapnai gali būti visokie: šviesūs ir tamsūs, raminantys ir gąsdinantys, tačiau tas, į kurį kviečia pasinerti spektaklio kūrėjai, nėra nei vienoks, nei kitoks. Jis neužliūliuoja, tačiau ir nesutrikdo, ir tikrai nėra iš tų, kurį sapnuodamas nenorėtum atsibusti. Kaip ir daugelis kitų pastaraisiais metais matytų šokio spektaklių, taip ir šis nepaaiškina, kokią nepamainomą prasmę kūriniui suteikia judesys ir judesių deriniai. Šokis labiau atrodo ne kaip savaiminė kūrybinė medžiaga, pati diktuojanti kūrinio reikšmes, o kaip priemonė deklaruojamoms Cortázaro gvildenamoms temoms iliustruoti.
Šviesų dailininko Povilo Laurinaičio kuriami klasių piešiniai, minimalistinė Laurynos Liepaitės scenografija, kasdienybės estetiką ir ekstravagantiškas, paradoksalias detales bei faktūras jungiantys kostiumai sukuria gana stilingą atmosferą. Vis dėlto ieškoti čia Cortázaro, jo kūrybos siužetų ar herojų nesinori. Kur kas prasmingiau būtų buvę sukurti tą spontanišką, takią, laisvai modeliuojamą atmosferą - ne pavaizduoti, bet sukurti, priverčiant žiūrovus pamiršti, kad jie sapnuos 55 minutes.
Žiūrint spektaklį, ilgokai neapleido buvimo sapno iliustracijoje jausmas. Tik vyksmui gerokai įpusėjus, kelissyk numalšinus norą pabusti, garsai, judesiai, vaizdai pradėjo kvėpuoti organiškiau, laisviau, vaizdiniai vienas kitą ėmė keisti vidinės dramaturgijos pripildytu pagreičiu. Ir neberūpėjo atpažinti Cortázaro kūrybos trupinių, buvo galima tiesiog mėgautis choreografų ir šokėjų laisva - lyg tie blizgučių šuorai - paberiama paradoksalių, sapniškų vaizdinių seka.
Cortázaras ir įkvėpė, ir ribojo spektaklio „Žaidimas baigtas“ kūrėjus. Jie tarytum įsipareigoję laikėsi tam tikrų rašytojo kūrybos kodų, o galėjo pažvelgti į jo kūrybą kaip principinį savarankiškos, autentiškos meninės kūrybos formavimo bei bendravimo su žiūrovais būdą.
