Beveik tapo norma į menkiausią tekstą apie Klaipėdos dramos teatrą įterpti žodį „benamis“ - tarsi tai kolektyvui pridėtų papildomų balų ar galėtų tapti „lengvinančia aplinkybe“ vertinant spektaklį. Atsiriboju nuo šių minčių manydama, kad benamystė - puiki proga ieškoti teatro stiprybės, gyvybingumo, azarto, chameleoniško gebėjimo taikytis prie esamos situacijos ir aplinkos.
Iš poreikio kurti
Štai ir naujausias šio teatro produktas - spektaklis „Mirandolina, arba Šiandien vaidiname Goldonį“ - greičiausiai liudija naujo režisūrinio žodžio paieškas (pasikviesta jauna režisierė Gabrielė Tuminaitė), tam tikrą polinkį rizikuoti (pasirinkta šimtus kartų statyta Carlo Goldoni´o pjesė „Viešbučio šeimininkė“), poreikį kurti (tai antroji šio sezono premjera) ir nesyk eskaluotą tiesą, kad šiame teatre dirba puikūs aktoriai (Darius Meškauskas, sukūręs dvarininko Ripafrato vaidmenį, Nelė Savičenko ar Eglė Barauskaitė - aktorės, vaidinančios dvi aktores). Net tie, kurie ir šiame spektaklyje nesuspindo visu aktorinės meistrystės „gražumu“, įkvepia viltį sulaukti brandžių vaidmenų.
C.Goldoni´o pjesės „Viešbučio šeimininkė“ siužetas daugeliui teatrą mėgstančių žmonių yra puikiai žinomas: žavi, protinga (o gal labiau - gudri) viešbučio šeimininkė Mirandolina yra susukusi galvą ne vienam vyrui, taip pat ir nuskurusiam markizui Forlipopoliui (akt. Edvardas Brazys) bei turtingam grafui Albafioritai (akt. Česlovas Judeikis). Pastarųjų meilikavimus Mirandolina atmeta, tačiau į vieną avantiūrą ji vis dėlto įsivelia: išgirdusi, kaip kavalierius Ripafrata nepagarbiai kalba apie moteris, kaip gina viengungio laisvę ir didžiuojasi galia atsispirti meilės pagundoms bei moteriškam žavesiui, ji imasi įgyvendinti klastingą planą - susukti galvą antifeministui ir jį mesti...
Vaidmenų galerija
Pagrindinį patrauklios, įdomios moters vaidmenį atlieka aktorė Toma Gailiutė. Fiziniai aktorės duomenys nepriekaištingi: ji plastiška, energinga, gyva, tačiau vidinė raiška stokoja subtilesnio personažo įkūnijimo. Todėl Mirandolina atrodo mažumėlę „fiktyvi“ šalia grynakraujiškai gyvenančio D.Meškausko Ripafratos.
Su dramaturginės medžiagos sugestyvumu prasilenkia ir Donato Švirėno kuriamas tarnas Fabricijus, demonstruojantis gėjiškas manieras ir sykiu teigiantis prieraišumą bei globėjiškumą savo poniai.
Bet iš esmės aktoriai susitvarko su C.Goldoni´o pjesės „šnekumu“. Todėl visai simpatiškos Č.Judeikio vaidinamo turtingo tuščiagarbio Albafioritos ir ambicingo, greitai įsiplieskiančio, bet neturtingo, amžinai įkaušusio, svirduliuojančio E.Brazio markizo Forlipopolio žodingos dvikovos, atskleidžiančios ir konkurencinę įtampą, ir opoziciją, kurioje gyvena tos pačios moters prielankumo siekiantys personažai.
Dar gražesnis N.Savičenko ir E.Barauskaitės duetas: visa, ką jos daro scenoje - išbaigta, motyvuota ir smagu. Jos leidžia sau pokštauti, improvizuoti, šaipytis iš aktorinių klišių, formulių, stereotipų ir tiesiog mėgautis kūrybinio proceso teikiamu malonumu.
Imponuoja scenovaizdis
Režisierė stengėsi nenuslysti teksto paviršiumi: tarp žaismingos komedijos eilučių ji aptiko ir kitą lygmenį - liūdesį, nostalgiją dėl neįvykusių meilių, nepavykusių gyvenimų, neišsipildžiusios aistros (štai ir Mirandolina, greičiausiai ne iš meilės, o bausdama visus tris savo gerbėjus, išteka už tarno Fabricijaus). Tik su šiomis inspiracijomis derinami režisūriniai sprendimai (dramatiškas patalynės lyginimas; dar dramatiškesnės vestuvės su tarnu Fabricijumi ir įspūdingas mušamųjų numeris) tarsi suraikė spektaklį nevienodo storumo ir skonio riekėmis.
Ir spektaklio kūrėjai pripažįsta, kad greitai (vos per mėnesį) pastatytą kūrinį reikia šlifuoti. Bet jau šiandien būtina pagirti vaidinimo apipavidalinimą - scenografijos stilingumą ir skoningumą, „daiktiškąsias“ nuorodas, nukreipiančias į veiksmo erdvę - itališką viešbutuką (vienoje pusėje - presuoto šieno „siena“, kitoje - įspūdingo dydžio natiurmortas, o centre - veiksmo „ašis“ - ilgas medinis stalas, prie kurio susėdę kalbas „varinėja“ Forlipopolis, grafas Albafjorita, tarnas Fabricijus ir visi kiti veikėjai). Į saikingą Žilvino Landzbergo scenografijos foną neiliustratyviai, natūraliai įsiliejo ir dailininkės Vilmos Dabkienės kostiumai (apsiaustai, nėriniai, perukai, apavas ir kt.)...
Štai žiūriu į „Mirandolinos...“ akimirkas, sugautas fotografijose, ir kyla įspūdis, kad jose spektaklis daug gyvesnis nei realybėje. Tikiuosi, kad tik kol kas.
