Prasidedant naujam sezonui Klaipėdos dramos teatras didžiojoje scenoje vėl pateikė publikai įspūdingą šviežio latviško teatro dozę. Ypatingas spektaklio „Saulės vaikai“ sceninis žanras galėtų būti įvardytas kaip 3D distopija, kurios esminiai parametrai yra spektaklio scenografija ir kostiumai.
Spektaklio scenografas Mārtiņas Vilkārsis yra neprilygstamas savo darbo meistras, sukūręs daugybę įsimintinų scenografijos vaizdinių Latvijoje ir už jos ribų. Kurį laiką jis net buvo Rygos dailės teatro vadovas. Ne sykį sėkmingai bendradarbiavo su lietuviu režisieriumi Rolandu Atkočiūnu. Antai Lietuvos rusų dramos teatre yra gimę jų scenografijos požiūriu itin kokybiški bendradarbiavimo vaisiai - spektakliai pagal Michailo Bulgakovo pjesę „Zoikos butas“ (2014) ir pagal I. Ilfo ir J. Petrovo romaną „Dvylika kėdžių“ (2017); bei ne itin sėkmingos Martino Sperro „Medžioklės scenos“ (2013) Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Taip pat 2018 m. Rygoje, didžiulėje Dailės teatro scenoje, teko matyti Atkočiūno ir Vilkārsio spektaklį „Karmen“, kuris stačiai pribloškė scenografijos matmenimis, netikėtais ir labai efektingais sprendiniais.
Klaipėdoje Vilkārsis, kiek žinoma, darbuojasi pirmąkart. Čia jam pasitarnavo ypatingos šios scenos techninės galimybės. Dėl jų dailininkas sukūrė efektingą dekoraciją-skliautą iš keliasdešimties didžiulių išskėstų drobinių pliažinių skėčių, ištisai dengiančių scenos lubas ir „dangų“. Dėl atsikišusių skėčių atramų ir daugybės scenoje sudėliotų spalvotų dujų balionų visa ši šviesą atspindinti ir skleidžianti konstrukcija (šviesų dailininkas Julius Kuršis) paverčia sceną didžiulio sklandančio dirižablio („cepelino“) viduriais, kuriuose vyksta vyksmas.
Dailininkės Jolantos Rimkutės sukurti fejeriški kostiumai - kitas svarbus spektaklio „Saulės vaikai“ dėmuo. Rimkutė taip pat yra susiklosčiusios komandos Atkočiūnas-Vilkarsis-Rimkutė, besidarbuojančios ir Latvijos, ir Lietuvos teatruose, dalis. Jos sceniniai kostiumai visuomet azartiškai balansuoja ties teatriškumo ir madų podiumo riba. Jie labai efektingi, puošnūs, kokybiški ir jų labai daug. Tuo pat metu Rimkutės kostiumai - visuomet savarankiška spektaklio melodija. Ypač tai pasisekė „Saulės vaikuose“: dailininkės sukurti teatriniai drabužiai čia ne tik šventiški ir karnavaliniai, bet ir suteikiantys ypač ryškias socialines personažų charakteristikas. Labai svarbu, kad tos charakteristikos nėra iliustratyvios. Kostiumai suteikia galimybę aktoriams perteikti tipinio personažo vidinio charakterio esmę.
Spektaklio režisierė Laura Groza - jauna, bet patyrusi, stačiusi spektaklių garsiausiuose Latvijos teatruose ir operoje. Takelį į Klaipėdos dramos teatro sceną jai nutiesė jos mokytoja, vyresnės kartos režisierė Māra Ķimele, sukūrusi uostamiestyje nemažai sėkmingų vaidinimų.
Galima įžvelgti panašumų lyginant režisierę Grozą su lietuve spektaklių statytoja Gabriele Tuminaite. Jos režisūrinė ranka taip pat tvirta, drąsi ir kardinali. Latvė režisierė paėmė toli gražu ne sėkmingiausią rusų klasiko Maksimo Gorkio pjesę ir išvertė ją į išvirkščią pusę.
Pjesė „Saulės vaikai“ buvo sukurta prieš 115 metų Rusijoje klasinių gatvės riaušių, tais metais purčiusių visą imperiją, proga. Būsimasis proletarinės literatūros tėvas Gorkis tuomet dar nebuvo kraštutinis komunistas, o jo pjesė „Saulės vaikai“ - tai tendencinga sceninė istorija, kurios naivus tikslas - parodyti publikai dvasinės inteligentijos atotrūkį nuo paprastos liaudies.
Šią šimto metų senumo istoriją režisierė perkelia į šiuolaikinio „korporatyvo“ situaciją. Panašų variantą jau teko pamatyti prieš šešetą metų Rygoje, kai tenykščiame M. Čechovo Rusų dramos teatre tuomet dar jaunas režisierius Elmāras Seņkovas pastatė Gorkio pjesę „Vasarotojai“. Veiksmas buvo perkeltas į nūdieną, veikėjai dėvėjo šiuolaikinius drabužius, vyksmas vyko dabartinės firmos pobūvyje, skambėjo šiuolaikinės temos ir intonacijos. Tuomet tas spektaklis plačiai nuskambėjo kaip didelė sėkmė, ypač tarp rusakalbės Rygos publikos, kurios ten dauguma.
Dabar po tiek metų jauna režisierė naudoja tą patį triuką, bet žengia dar toliau. Jos pasirinkta inteligentų Protasovų šeima vaizduojama ne tik kaip garsaus mokslininko aplinka, bet ir kaip šiuolaikinė sekta. Kažkur egzistuoja Makaronų dievo garbintojai, o spektaklyje „Saulės vaikai“ pavaizduoti Kiaušinių dievo išpažinėjai, nes mokslininkas Protasovas čia daro savo, atseit, atradimus iš kiaušinių baltymo. Darius Meškauskas, kuriantis Protasovo vaidmenį, tobulai sklando riedžiu po sceną, išdarinėja piruetus ir triukus. Jo drabužiai plevėsuoja plačiomis rankovėmis, lyg kokios dievybės, paskui jį šlepsi panašiai biblinio stiliaus sutanomis apsirengusi jo kulto pagrindinė patarnautoja auklė Antonovna (Regina Arbačiauskaitė), nešina ritualiniu kiaušiniu.
Apskritai su šimtametės pjesės tekstu režisierė tvarkosi šiuolaikiškai, t.y. labai laisvai. Sudėlioja savus akcentus, išmeta, kas nereikalinga, ir prideda, kas jai atrodo aktualu (pavyzdžiui, karantino aplinkybėms labai turintį pritikti žodį „zaraza“). Svarbiausia, kad dėl itin alegoriškų ir efemeriškų dekoracijų, dėl ryškių, į tipažo ir charakterio „uniformas“ panašių kostiumų, dėl visuotinės egzaltacijos atmosferos ir įmonės pobūvio aplinkybių pjesės vyksmas tampa paklusnia elastine medžiaga režisierės rankose.
Dera pripažinti, kad aktoriai šią režisierės pasiūlytą vaidybos manierą realizuoja azartiškai ir sumaniai. Svarbu, kad čia nėra to lėkšto komiškumo, į kurį, kai tik pasitaiko proga, nuslysta mūsų teatrai. Aktorių kuriami šaržai kartu yra ir atpažįstami tipažai, ir gyvi charakteriai, ir kiekvienas - su savo istorija.
Kaip didelė auksinė žuvis paprastesnių žuvelių pilname akvariume plūduriuoja Inga Jankauskaitė (profesoriaus Protasovo žmona Jelena), kaitaliodama vieną po kitos operos deivės vertas sukneles. Nuo jos viena už kitą puošnesnių suknelių gausumu ir pritrenkiančiais „labutenų“ kulnais neatsilieka Eglė Jackaitė - naujoji turtuolė Melanija, užsigeidusi profesoriaus kaip brangiausio turto. Akiplėšos gotės įvaizdžiu su visais kontrastuoja Karolina Kontenytė. Jos vaidinamos Protasovo sesers Lizos siužetinis neįgalumas realizuojamas taip pat pasitelkiant kostiumą. Netgi kambarinės Fimos (Renata Idzelytė) maištas perteikiamas kostiumu ir aukštais kulnais.
Paėmusi Gorkio pjesės tekstą su siužetu kaip iškamšą, režisierė Groza visa tai išverčia į kitą pusę ir užmauna ant savojo kurpalio. Taip iš viso to išeina smagi, aktuali, spalvinga, iki kraštutinumo egzaltuota istorija apie tai, kaip vienoje uždaroje sektoje patriarchatą pakeitė matriarchatas. Genialaus mokslininko Protasovo galybei šioje bendruomenėje ateina galas. Nuo šiol čia dominuos nieko doro neveikianti, ant šezlongų gulinėjanti, fisharmonija pagrojanti, puikiai atrodanti ir visus vyrus aplink iš proto varanti Protasovo žmona Jelena. Režisierės garbei dera pripažinti, kad visa ši apoteozė renčiama su galinga doze ironijos.
O vyrai? Beveik visi moterų personažai turi savo temą, kuri „išdainuojama“ raiškiai ir garsiai, o vyrams čia skirtos vien tik antitemos. Toks antiherojus yra mylėti nesugebantis profesorius Protasovas. Ir tarsi iš TV serialo apie Meksiką išlipęs Jelenos dūsautojas Vaginas (Edvardas Brazys). Ir virtuoziška nevykėlių „geimerių“ porelė (Nazaras ir Miša), kurią ekvilibristiškai puikiai vaidina Igoris Reklaitis ir Linas Lukošius. Ir netgi tikra spektaklio puošmena, aktoriaus Jono Baranausko puikiai, priešingomis, egzaltuotomis pozityviomis spalvomis sukurtas nelaimingo Čepurnojaus charakteris su nepriekaištingu madingo klerko kostiumėliu, - taip pat „lūzeris“. Tai, kad jis pasidaro sau galą, čia irgi įeina į vyriškų nevykėliškų antitezių komplektą: jeigu būtų šiek tiek stipresnis, gyventų sau toliau su Liza ilgai ir laimingai. O šią vyriškų nesusipratimų galeriją spektaklyje puikiai vainikuoja į lenką santechniką iš plakato kaip du vandens lašai panašus proletaras Jegoras (Vaidas Jočys) ir hipsteriško stiliaus bomžas Trošinas (Mikalojus Urbonas).
Apskritai ne tik Čepurnojaus vaidmuo, bet ir visas režisierės Grozos sumanytas spektaklis yra kupinas spalvingų antitezių, tragiškumą slepiančio komizmo, perteklinio šventiškumo, kurio fejerverkais sunku nuslėpti grėsmingą katastrofos ūžesį. Virš šviesių skėčių skliauto sklandantis grėsmingas „cepelino“ siluetas panašus į ryklio šešėlį (vaizdo menininkas pažymėtas vardu „-8“), ši nuojauta yra dominuojanti. Spektaklis „Saulės vaikai“ - tai 3D distopija, sukurta ant trijų struktūrinių atramų: režisūros, scenografijos, kostiumų. Šimtametė rusų klasikinė pjesė čia yra paimta tik kaip pretekstas kalbėti visai kitas šnekas, nei buvo joje užkoduotos. Kalbėti apie šiuos laikus, apie šių laikų žmones ir apie tai, kuo jie gyvuoja šiuo dabarties momentu.
Antroje spektaklio dalyje skėčių skliautas scenoje efektingai išsisklaido, bet kartu išnyksta ir unikali „dirižablio vidurių“ atmosfera. Lieka jauki aikštelė kokybiškai melodramai, ko ir Gorkio pjesėje yra pakankamai ir ką klaipėdiečiai aktoriai puikiai moka. Vyksmą ištisai subtiliai sieja beveik nepastebima muzika (kompozitorius Kārlis Auzānas), kurią sykį tendencingai sudarko popsinė Alos Pugačiovos melodija. Latvių teatras visuomet praturtina mūsų teatrą puikiai artikuliuotomis išraiškos priemonėmis ir puikia dikcija. Tiesa, jiems kartais pritrūksta saiko jausmo, ypač išvaidinant prailgusius finalus.
Premjeros finale, aktoriams jau einant nusilenkti, staiga išsijungė visos Klaipėdos dramos teatro šviesos. Aktoriai ėjo lenktis ir sveikinimus priėmė prieblandoje, tarp dūmų, šviečiant skurdžioms „budinčioms“ lemputėms ir scenos palubėje mirkčiojant melsviems avariniams technologijų signalams. Visas ligtolinis siautulys scenoje paniro į tamsą, parteryje padrikai išsirikiavę dusliai plojo kaukėti žiūrovų šešėliai...
Teisingas finalinis prasminis akcentas išties būna labai svarbus spektaklyje, netgi jeigu tą akcentą padaro ne kūrėjai, o patsai gyvenimas...
