Klasika yra klasika. Prie jos vis norisi liestis ir ją pasitelkus kalbėti apie tai, kas rūpi, kas aktualu, kas, nepaisant amžiaus, išlieka. Apie amžinąsias problemas, kurių šerdis išlieka ta pati, tik forma apsirengia kitais rūbais ir atributais. Meilės kančios visais amžiais bus meilės kančios, vidiniai konfliktai irgi. Kai istorija atpažįstama, ir publikai lengviau suprasti, kas toje scenoje ar ekrane vyksta.
Nesu tikra, ar Arūno Žebriūno režisuotą 1973 m. filmą „Velnio nuotaka“ (pagal Kazio Borutos apysakos „Baltaragio malūnas“ fragmentus) jau galima priskirti prie klasikos kategorijos, bet fakto, kad jis tapo itin atpažįstamu ir žymę mūsų kultūroje palikusiu kūriniu, paneigti neįmanoma. Vis dėlto tai pirmas lietuviškas miuziklas, taip įtraukiai bei pagauliai pasakojantis apie kovą tarp gėrio ir blogio, apie meilės sukeliamas kančias ir dilemas.
Tad visiškai nestebina faktas, kad norą patyrinėti Jurgos ir Girdvainio istoriją iš dabarties pasalų pajuto ir jaunosios kartos režisierius Naubertas Jasinskas, pasiūlydamas į „Velnio nuotaką“ pažvelgti per muzikos industrijos prizmę. Itin estetizuotai, lyg stebėdamas bei analizuodamas iš šalies ir keldamas klausimą, kaip susiklostytų Jurgos likimas šiandien, jei ji būtų popmuzikos deivė.
Žiūrovai, vos įžengę į Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naująją salę, patenka į visiškai kitą pasaulį – Jasinsko spektakliai dažnai pasižymi hermetiška, uždara estetika, kuri pagauli savo preciziškumu ir tiesmuko dirbtinumo jausmu. Scenografijos elementai ir kostiumai (scenografijos autorė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų – Sandra Straukaitė) – monochromiški, keičiantys atspalvius tarp veiksmų ir sistemingai nukeliaujantys nuo balto nesutepto rojaus iki šešėlių tamsumos, pasiglemžiančios pragariška vyšnine spalva. „Velnio nuotakos“ pasaulio hermetiškumą perteikia net ir aktorių judėjimas – it geometriškai išbraižytomis labai tiksliomis linijomis, nenukrypstant nė laipsniu, kad tik nebūtų sugadintas iš preciziškų potėpių dėliojamo estetinio teatro paveikslas.
Vizualinei taršai ir netobulumui Jasinsko „Velnio nuotakoje“ vietos tiesiog nėra, antraip turbūt sugriūtų emociniu šalčiu ir atsiribojimu alsuojantis konceptas. Vaizdas, muzika, judesys, kaip izoliuotas vienetas, ir tekstas, kaip idėjų ir socialinės kritikos įžodinimas, yra tai, iš ko sustyguotas spektaklio audinys. Atrodo, kad aktoriaus misija čia – veikiau sugebėti išlaikyti atsiribojimą ir savo personažą ne paversti kūnu su visu psichologiniu jam tenkančiu krūviu, o išartikuliuoti tam kūnui tenkančią idėją, nesutepant jos aštriomis emocijomis. Būti įrankiu, o ne rezultatu.
Į šiuolaikinę „Velnio nuotakos“ versiją patenka daug elementų, ištrauktų tiesiogiai iš dabarties, – nuo su muzikos žurnalistika tapatinamo Ramūno Zilnio apsireiškimo iki seksualinio smurto ir jo dangstymo teisinėmis priemonėmis bei pačių muzikantų, it labai gerai atpažįstamų tipažų: popso dievaitės Jurgos (Alvydė Pikturnaitė), reperio pirmojo Girdvainio (Gediminas Rimeika) ir labiau rokenroliško antrojo Girdvainio (Luko Malinausko).
Atrodo, kad „Velnio nuotakos“ dramaturginiame audinyje susiplaka tokie skandalai ir visuomenės skauduliai, kaip prieš porą metų nuskambėjusi istorija iš Jurbarko, kai įtakingos vietinės politikės sūnus išvengė didesnių pasekmių, nors brutaliai sumušė ir išprievartavo merginą; ar kaip šių metų vasarą viename iš elektroninės muzikos festivalių „nuspaikinta“ mergina patyrė prievartą, o šį įvykį, pasak kalbų, norėta nuslėpti. Lygiai kaip šie nutikimai demaskuoja, kad kažkas negerai su žmogiškumu ir empatija, taip ir spektaklyje per juos tarytum norisi sukurti naratyvą apie papuvusią muzikos industriją ir su buvimu joje ateinančias pasekmes. Jos prilyginamos parsidavimui pačiam Pinčiukui – nieko švento nėra, jei nori būti visuomenės akiratyje. Šlovė turi savo kainą, ir ji labai nemenka.
Stebint Alvydės Pikturnaitės kuriamą Jurgą neapleidžia įspūdis, kad ji įkvėpta šiuo metu lietuviško popso ikona laikomos Jessicos Shy. Tokia pat beprotiškos sėkmės lydima (trys išparduoti stadioniniai koncertai – kurgi tai anksčiau girdėjome?), tokia pat slapukautoja, nenorinti pasakoti apie asmeninį gyvenimą, ir tokia pat šou scenoje kūrėja (antroji – koncertinė – spektaklio dalis tikrai atrodo it iškirpta iš kokybiško koncerto, kuriame svarbu sukurti stiprų šou ir paskandinti žiūrovus tarp efektų, šviesų, dūmų, choreografinių figūrų bei kostiumų; labai tiksliai šiuolaikinio popso interpretacijas sukomponavo kompozitoriai Dominykas Digimas ir Miglė Palkevičiūtė (Migluma)). Tiesiai į laikmetį ir apie laikmetį. Tik ar po kurio laiko tas tikslingas atpažįstamumas netaps savo paties įkaitu, nes tokios pagaunamos dabarties nuorodos gali sunykti be pėdsako ir ilgainiui netekti prasmės, juk šią sukuria būtent tas atpažįstamumas. Bet šitai tegul parodo laikas.
