Atvykęs į laikinąją sostinę nušvietusį XIX tarptautinį lėlių teatrų „Skrajojantį festivalį“, kurį organizuoja Kauno lėlių teatras, tuoj pat papuoli į misionieriškai lėlių teatrui atsidavusio direktoriaus Sigito Klibavičiaus rankas.
Šiais isteriškai ir šlykščiai sunkiais laikais Sigitas Klibavičius sugebėjo pristatyti stebinančią ir plačią pasaulinio lėlių teatro panoramą. Festivalyje - 20 spektaklių iš 12 šalių: Prancūzijos, Olandijos, Izraelio, Kinijos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Slovakijos, Čekijos, Latvijos, Kroatijos ir Lietuvos. Be to - lėlių ir kaukių paradas. Festivalyje žiūrovų netrūko, nors kai kuriuos spektaklius rodė net po porą kartų, nes nedidelės erdvės nesutalpino visų norinčių.
Pirmąsias dienas teko matyti tik vakarinius spektaklius, tačiau ir to užteko, kad galėtum suprasti, kurlink „juda“ lėlininkai ir kokiame kontekste yra lietuvių lėlių teatras. Pirmiausia - smagu, kad festivalyje daug jaunimo. Jie kaip gyvame vadovėlyje gali regėti visus įmanomus lėlių valdymo principus, lėlių teatrą suaugusiems ir suvokti, kad geri spektakliai gimsta tik tuomet, jei juos kuria menininkai, o ne amatininkai. Lėlių teatre, kaip jokiame kitame, ryškiai matyti kadaise buvusių garsių lėlininkų štampai ar dažnai ant lagaminų gyvenančių žmonių „supopsinti“ teatro variantai. Garsusis olandų režisierius ir lėlių dailininkas Neville´is Tranteris į Lietuvą atvežė „Pančą ir Džudi Afganistane“. Jau pavadinimas daug ką pasako. Australų kilmės lėlininkas, nuo 1978 m. kuriantis Olandijoje, spektaklį sukūrė kaip Rytų ir Vakarų hibridą, sudėdamas į jį viską: politiką, spalvas, muziką, juokingas istorijas... Bet jautrus jo santykis su lėle išliko. Stotingas vyras su lėlėmis elgiasi labai jautriai ir išmoningai, keitė balsą, jog atrodė, kad būtų vaidinę keli aktoriai. Ir nors spektaklis gana rainas, jame užteko profesinės išminties ir subjektyvios lėlininko meilės, be kurios lėlių teatras negalėtų gimti.
Prancūzų spektaklis „Žvakės šviesa-2“, paliko labai šiltus įspūdžius. Animacinių-pirštinių lėlių spektakliai visame pasaulyje patys populiariausi. Tačiau 1987 m. prancūzų lėlininko Patricko Conano įkurta „Garin Trousseboef“ trupė, profesionalus lėlių ir objektų teatras, veikiantis Savenė mieste, nustebino subtiliu psichologijos išmanymu. Dvi lėlės sukūrė visą žmogaus pasaulį. Tai spektaklis apie gyvenimą ir mirtį. Patrickas Conanas ir Perrine Cierco, pirštais valdydami iš pažiūros nepaslankias, į trolius mumius panašias lėles, iki smulkmenų apgalvoję kiekvieną sceninę sekundę, kiekvieną lėlės pasirodymą ir pasislėpimą už širmos, spektaklį pavertė gražia dovana žiūrovams. „Žvakės šviesa-2“ - juvelyrinio atlikimo pavyzdys. Patys kūrėjai savo lėles vadina objektais, kurie neturi ne burnų, nei kojų, bet tai netrukdo sušokti ir Charlie Chaplino „bandelių“ šokį. Tai priminimas to, kas seniai jau tapo klasika. Kūrėjai ne tik siekia sujaudinti žiūrovų širdis - jie tikrai jas sujaudina.
 |
| Kinų marionetė. Nuotraukos iš festivalio archyvo |
Intrigavo Larry Zappia´os spektaklis „Striboro miškas“. Šio kroatų režisieriaus, nemažai dirbusio Kanadoje, darbas domino jau vien dėl to, kad 2002 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jis pastatė Howardo Barkerio „Europiečius“, įdomų ir intelektualų spektaklį. Bet dramos režisierius ne visada gali integruotis į lėlių teatrą. „Striboro miške“ viskas plokščia: vaizdas, muzika, iš objektų - diržo, kirvių ar skudurėlio - atsirandančios lėlės. Trūksta dailininko sumanumo, dramaturginio pasakojimo. Tai literatūrinis spektaklis, kuriame siužetas pasakojamas žodžiais ir iliustruojamas vaizdo projekcijomis, neskoningai garsia muzika ir kitokiais sceniniais blizgučiais. Ir nors spektaklis yra pelnęs įvairių apdovanojimų, festivalio kontekste jis atrodė gana vidutiniškai.
Turėjęs galimybę žiūrėti visus pirmųjų dienų spektaklius lėlių teatro patriarchas Vitalijus Mazūras Menų faktūrai reziumavo: „Pirmiausia, išskirčiau kinus, nors jie parodė ne viską, ką galėjo. Ir anksčiau buvau matęs kai kuriuos jų „numerius“. Tas kinų teatras kaip koncertas. Gali būti vienas numeris, gali - trys. Šį kartą rodė gal devynis. Po spektaklio kalbėjom, kad tokius „numerius“ galima rodyti laivuose, kur nors plaukiant... Kur nėra dekoracijų, tik lėlės... O jaunimui pamatyti, kaip meistriškai valdomos marionetės, kaip jie nesusipainioja tarp daugybės siūlelių - tikrai verta. Viskas labai profesionalu, tik numeriai panašūs vienas į kitą. Kiek aš žinau kinų teatrą, jis labai pastovus. Jie gerbia savo praeitį, tradicijas. Jų teatras gali būti ir modernus, bet vis tiek jis pagrįstas senovine kinų kultūra. Porą siužetų mažiau visai kito teatro atliekamų, bet viskas tas pats.
Per pirmąsias dvi dienas mano storos skūros niekas nepramušė. Kol buvau jaunas, viską „valgydavau“, viską „rydavau“. O dabar žiūriu atsargiai. Na, ko kas nebuvo spektaklio, kuris taip sužavėtų, kad kiltų noras kažką dirbti - ne tą patį, ne kartoti, ne kopijuoti, bet kažką naujo. O juk labai svarbu, kad pamatytas naujas darbas tave paskatintų, sukeltų naują iniciatyvą daryti tai, ką moki.“
„Skrajojantis festivalis“ Kaune vyks iki gegužės 28 dienos.
