Vasario 14 ir 15 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje parodyti du Valstybinio Šiaulių dramos teatro (VŠDT) spektakliai „Tobula pora...“ ir „Bagadelnia“. Abiejuose kūriniuose veikia garbingo amžiaus personažai, bet viename specifinė senatvė yra metafora, o kitame - gyvenimo tarpsnis.
„Tobula pora (The Perfect Match, arba Su Naujais metais, Ionesco!)“
Eugène Ionesco vienaveiksmėje pjesėje „Kliedesiai dviem“ Jis ir Ji kartu gyvena septyniolika metų, Pauliaus Ignatavičiaus spektaklyje - keturiasdešimt. Godos Palekaitės sukurtame kambaryje, apibrėžtame dviejų stačiu kampu sustatytų sienų, apklijuotų įvairiais gėlių raštų tapetais, fotelyje sėdi Jis, o neįgaliojo vėžimėlyje - Ji. Kambario viduryje tarp keturių kilimų guli disko rutulį apsikabinęs Kalėdų Senelis. Jam dingus, Jis ir Ji pradeda lėtai judėti: Jis lėtai įjungia radiją, lėtai išvynioja ledinuką, Ji ima kriokti „Ėėėė“ ir privažiavusi su vėžimėlio ratais tol trankosi į Jo fotelį, kol Jis atiduoda Jai saldainį. Ši scena be žodžių apibendrina jų santykius, netrukus jie Ionesco dialogais pradeda ginčytis apie nereikšmingus dalykus ir taip tęsiasi iki pabaigos. Tačiau į uždarą šios poros gyvenimą įsiterpia pasaulis už kambario sienų, jį išradingai sukuria aktorius Severinas Norgaila, tarsi Arielis įsiverždamas į jų namus skirtingais pavidalais.
Ionesco pjesėje ne tik poros kambaryje, bet ir išorėje vyksta karas. Veikėjai girdi šūvius, granatos sprogdina jų buto langus, tačiau įsigilinę į tarpusavio konfliktą jie beveik nekreipia į tai dėmesio. Ionesco vaizduoja absurdišką ir beprasmišką situaciją - karą kare, kuris rodo žmonių santykius mikro ir makro lygmenimis. Pagal Ignatavičiaus interpretaciją, už izoliuoto buto sienų vyksta ne karas, bet šiuolaikinis gyvenimas, gąsdinantis pagyvenusią porą savo perversiškomis naujovėmis. Be groteskiškų Svetimo-Ateivio pasirodymų, išorinis pasaulis pasireiškia šiuolaikine muzika ir per nedidelius ekranus scenos šonuose rodomais vaizdais (kompozitorius ir vaizdo projekcijų autorius Dominykas Morkūnas), kuriuose vyrauja nuorodos į queer kultūrą. Ekrane pasirodo LGBT+ vaivorykštės vėliava, vedėjas praneša apie tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimą ir pan. Sujudintos lyties ir seksualumo normos seneliams, matyt, reiškia, kad „dangus griūva“, ši tema apibendrina jiems neaiškų šiuolaikinį pasaulį.
Jis ir Ji nuolatos ginčijasi, vienas kitą įžeidinėja, erzina, priekaištauja vienas kitam dėl sugriauto gyvenimo ir pan. Visos frazės girdėtos, banalios, jų perdėta gausa gali pasirodyti kaip komiškas absurdas arba kelti nuobodulį. Tačiau absurdo kūrėjams svarbu išryškinti visuomenėje pasireiškiančias mechaniško, pasikartojančio žmonių elgesio schemas. Spektaklyje ši netobula pora neišsiskiria, nes juos vienija išorinio pasaulio nesuvokimas, be to, tarp žiaurių barnių jie slaugo vienas kitą. Tokie santykiai jiems reiškia aiškumą ir stabilumą pasaulyje, kuriame groja neaiški muzika, vaikšto neapibrėžtos lyties žmonės ir t.t.
Pagrindinis klausimas: kodėl veikėjai susvetimėjo su pasauliu? Tai, žinoma, lemia ne jų amžius. Tokia senatvė, kokia pavaizduota spektaklyje „Tobula pora...“, yra siaurų pažiūrų, nepriklausančių nuo amžiaus, kritiška metafora. Režisierius pabrėžia riboto mąstymo ir vaizduotės, dažnai nulemtų nežinojimo, menko išsilavinimo ar tiesiog smalsumo stokos, absurdą. Buitiškame gyvenimo rate užsisklendusi senukų pora įkūnija siauraprotiškumą, kurį rodo ir jų tarpusavio santykiai, ir ryšys su išoriniu pasauliu.
Kad senatvė spektaklyje yra metafora, pabrėžia aktoriai Aidas Matutis ir Gintarė Ramoškaitė, specifine kūno raiška bei grimu, perukais ir drabužiais kuriantys dvigubai už save vyresnius personažus. Iš pradžių Ramoškaitės Ji, nors ir sėdinti neįgaliojo vežimėlyje, atrodo aktyvesnė, nes jos balsas garsus ir piktas, o Jis, atvirkščiai, gali judėti, bet kalba silpnu, dūstančiu balsu. Metamorfozėmis stebina Svetimą-Ateivį vaidinantis Norgaila, neseniai sukūręs pagrindinį vaidmenį filme „Purpurinis rūkas“ (rež. Raimundas Banionis). Įspūdingo apšvietimo lydimas (šviesų dailininkas Darius Malinauskas) Norgailos Svetimas pasirodo kaip meistras, groteskiškai taisantis radiją, kaip apsvaigęs Naujųjų metų šventėjas, negalintis išeiti pro duris, kaip Kalėdų Senelis, kaip queer kabareto dainininkas, kaip drugelį šokantis baleto artistas ir pan. Pastarojo epizodo išeities taškas vulgarus, bet siauraprotiškumas ir negali būti subtilus, tarkim, Jis internetu naudojasi tik pornografijai žiūrėti.
Nors šūviu spektaklis galėjo ir baigtis, papildomas finalas sufleruoja, kad visa tai galėjo būti tik apsvaigusio Kalėdų Senelio sapnas.
„Bagadelnia“
Jau spektaklio „Bagadelnia“ programėle, kurią sudaro keli atvirukai (vienas su aktorių parašais), dokumentinių pokalbių su pagyvenusiais žmonėmis ištraukos ir autoriaus laiškas su kreipiniu „mielas bičiuli“, siekiama užmegzti asmenišką santykį su žiūrovu. Spektaklį pradeda dramaturgas ir režisierius Aleksandras Špilevojus, paaiškindamas, kad parašyti pjesę jį įkvėpė senelių globos namuose išgirstos istorijos. Jis taip pat išdėsto spektaklio žaidimo taisykles: žiūrovai tam tikrais momentais galės pasirinkti vieną iš dviejų pasakojimų. Taip siekiama palaikyti tiesioginį ryšį su žiūrovu, tačiau ne visiems toks familiarumas priimtinas.
Senelių globos namų, vadinamų „Bagadelnia“, gyventojus vaidina vyresnieji VŠDT aktoriai, išsiskiriantys profesionaliu balso valdymu, jo išraiškingumu bei taisyklingu tarimu. Spektaklio personažus kuria po kelis aktorius: Vilniuje linksmą grupės „The Doors“ gerbėją Vincą vaidino Sigitas Jakubauskas, rimtą, kritiško proto Agotą - Vilija Paleckaitė, vienišių ironišką Valerijų - Antanas Venckus, lyrišką Emą - Nijolė Mirončikaitė, o uždarą Rapolą - Juozas Bindokas. Veikėjai įsitaiso ant sofos ir kelių fotelių (scenografė Rūta Lendraitytė Utalla), virš jų iš ekranų sujungtoje mozaikoje rodomos jaunystės nuotraukos ar siužetą iliustruojančios vaizdo projekcijos (autoriai Andrejus Špilevojus ir Aurelijus Čiupas). Po scenoje esančiu gatvės žibintu vyksta intymūs ar sąlygiški epizodai.
Kasdieniuose personažų pokalbiuose paliečiamos įvairios temos: religija, Lietuvos okupacija, Holokaustas, eutanazija ir t.t. Tačiau jos lieka neišplėtotos, nepasirinkta ir viena pagrindinė. Nuo pradžių aktoriai apie savo personažus kalba arba pirmuoju, arba trečiuoju asmeniu. Tai leidžia pasakoti tikras ar išgalvotas istorijas ir išvengti sudėtingų emocijų vaidybos, nes didžioji veiksmo dalis - dalinimasis prisiminimais. Tačiau pasakojimuose kliūva žodžių srautas - daugelyje vietų mintis galima reikšti lakoniškiau. Tai padėtų išlaikyti įtampą, trauktų žiūrovų dėmesį ir tekstas nebūtų nuspėjamas. Tragikomiškas „Bagadelnios“ situacijas dramaturgas Špilevojus „skandina“ bereikalingu literatūriškumu, todėl atrodo, kad pjesei trūko redaktoriaus. Kiekvieno pasakojimo struktūra taip pat galėtų būti geriau „suveržta“, kad įgytų tokią precizišką formą, pavyzdžiui, kaip Martino McDonagh „Pagalvinio“ istorijos.
Spektaklis skyla į dvi dalis: iki pabėgimo ir po jo. Antroji dalis, kai „Bagadelnios“ kasdienybę herojai papildo vaizduote, tampa dinamiškesnė ir komiškesnė. Vis dėlto spektaklio pabėgimo scenai, savo laisve turėjusiai prilygti bent žvejybos epizodui iš Milošo Formano filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“ pagal Keno Kesey romaną, pritrūko dinamikos. Po to einantys epizodai - susitikimas su Jimu Morrisonu, marihuanos rūkymas, laiškas Kalėdų Seneliui - praskaidrino ir veikėjų, ir žiūrovų nuotaiką. Spektaklio muziką (kompozitorius Paulius Trijonis) papildančios grupės „The Doors“ dainų ištraukos suteikia kūriniui maištingos jaunystės polėkio. Tačiau „Bagadelnios“ kūrėjams būtina valingai išgryninti idėjas ir raiškos priemones.
