Skęstantis Vestonų šeimos laivas

Aurimas Minsevičius 2009-09-27 7MD.lt, 2009 09 25
Arvydas Dapšys (Bilas), Eglė Gabrėnaitė (Violeta) ir Inga Burneikaitė (Barbara). M. Nedzinsko nuotrauka

aA

 

„Dingo poetas Beverlis Vestonas“, - tokia antrašte neįprastos formos programėlėje (8 puslapių laikraštis, turintis visus jam būdingus bruožus: pavadinimą, tiražą, intrigą pirmame puslapyje bei skelbimus paskutiniame) Tracy Lettso juodąja komedija „Vestonai“ naująjį sezoną pradeda Vilniaus valstybinis mažasis teatras. Jaunas ir, kaip skelbta, talentingas režisierius Vilius Malinauskas kviečia žiūrovus į Vestonų šeimos laivą, skęstantį neapykantos, viskio, raminamųjų vaistų ir marihuanos jūroje.

Spektaklio pradžioje žiūrovams pristatoma kiek chameleoniška vyresnio amžiaus pora: Violeta (aktorė Eglė Gabrėnaitė), be perstojo ryjanti raminamuosius, o gerklės vėžį slopinanti cigaretėmis, bei jos vyras poetas Beverlis (aktorius Gediminas Girdvainis), šeimyninio gyvenimo auglius naikinantis alkoholiu. Tačiau vieną dieną alkoholio jūra tampa per sekli jo nuoskaudai skęsti: poetas Beverlis Vestonas išeina iš namų ežero link, išplaukia valtimi ir nusiskandina, tokiu savo poelgiu suteikdamas šeimai daugiau neslepiamo džiaugsmo, negu nuoširdaus liūdesio. Štai šia subtilia proga ir susirenka Vestonų dukterys su vyrais, vaikais bei sužadėtiniais. Jų tikslas neaiškus: galbūt jie nori palaikyti sergančią ir dabar vieną likusią motiną, gal pasidalyti palikimą, o juos atvykti privertė Violetos skambutis telefonu.

Scenografės Kotrynos Daujotaitės sukurta aplinka - tarsi Vestonų šeimos veidrodis. Beverlio knygų lentyna įmūryta į sieną ir „užlieta“ betonu - nieko keista, juk kitiems šeimos nariams knygos - tik krūvos popierių, kuriuos vertėtų sudeginti. Ant knygų lentynos, gėlės vietoje, - tik jos kontūras, tarsi nuoroda į tai, kokią vietą šiuose namuose užima estetinės vertybės. Kambario siena nukabinėta portretinėmis nuotraukomis, vaizduojančiomis tik vieną žmogų ir irgi tarsi užpiltomis storu betono ar dažų sluoksniu, palikusiu tik pilkus, vienodus veido kontūrus. Ant sienos nebėra vietos bendroms šeimos ar tuo labiau giminės nuotraukoms. Kitą kambarį puošia Jungtinių Amerikos Valstijų žemėlapis. Visas žemynas neįprastai rudas, tarsi vaizduotų negyvenamos uolienos masyvą. Oklahomos valstija išskirta tamsiausiu atspalviu, lyg savotiškas viso masyvo epicentras, - Oklahomoje gyvena vyresnieji Vestonai. Scenoje -keletas suolų ir stalų; į akis krinta išorinis minimalizmas, tiksliau - tuštumas, kokį įtartum esant ir Vestonų galvose, o dar labiau jis išryškėja režisieriui ir aktoriams bandant viską „įvilkti“ į praėjusio šimtmečio 7-ojo dešimtmečio drabužių ir elgesio stilių. Tai turėjo suteikti spektakliui lengvumo ir komiškumo, bet nepasiteisino, nes nei režisierius, nei aktoriai taip ir neapsisprendė, ką norėtų vaidinti - dramą ar komediją. Beje, vienintelė kitokia - indėnė Džona (aktorė Ilona Kvietkutė), iš atminties cituojanti T.S. Eliotą, turinti savas tradicijas ir vertybes. Džona oficialiai buvo samdyta atlikti namų tvarkytojos pareigas, tačiau iš tiesų atrodo kaip atgaiva šioje tvirtų kaip uola moterų ir dabitiškų pasipūtėlių vyrų draugijoje.

Aktorės Larisos Kalpokaitės sukurta Violetos sesuo Meti Fai - visiška priešingybė subtiliai, tarp konfliktiškų situacijų su dukterimis nuolatos laviruojančiai Eglės Gabrėnaitės Violetai. Kalpokaitė scenoje kone kiekvieną sakinį palydi ausį rėžiančiu juoku arba graudžiu verksmu, nesvarbu, reikia ar ne. Almanto Šinkūno vaidinamas Meti Fai vyras Čarlzas atrodo pasiklydęs tarp dviejų vaidmens polių: atlapaširdiško gerumo ir grubaus, kiek dirbtinio cinizmo. Spalvingiausias chameleonas skęstančiame Vestonų šeimos laive - Barbaros (aktorė Inga Burneikaitė) ir jos vyro Bilo (aktorius Arvydas Dapšys) atžala Džina, suvaidinta Indrės Patkauskaitės. Keturiolikmetė, ne be tėvo, dabar nuo šeimos gyvenančio skyrium, palaiminimo rūkanti žolę. Tik neaišku, ar dėl narkotikų, ar dėl aukštakulnių basučių sutriko jos vestibiuliarinis aparatas ir laikysena. Džinės judesiai, kalbėjimo manieros išduoda paauglę, o veido išraiška aiškiai diagnozuoja: per daug save sureikšmina ir nori per anksti suaugti. Apie kitus pasakytum priešingai: pagyvenę, bet nori atrodyti jauni...

Antra spektaklio dalis - tarsi kitas spektaklis, nors draminį laiką skiria vos keletas valandų, praėjusių po Beverlio Vestono laidotuvių. Veiksmo linija, šlubavusi pirmoje dalyje, antroje apskritai nutrūksta. Scenoje lieka tik moterų ir vyrų širdies problemos: kas, kur ir su kuo? Taip juodojo humoro komedija pakreipiama kone intrigų dramos link: Vestonų duktė Aivi (aktorė Vilija Ramanauskaitė) ir jos pusbrolis (vėliau paaiškėja, kad ne pusbrolis, o brolis) Čarlzas (aktorius Aistis Mickevičius) paviešina savo meilės istoriją ir nusprendžia kartu išvykti į Niujorką, vyriausioji duktė Barbara ir miestelio šerifas Deonas (aktorius Mindaugas Capas) iš naujo atranda vienas kitą, o jauniausios dukros Karen (aktorė Jūratė Brogaitė) sužadėtinis, penkiasdešimtmetis narcizas Stivas (aktorius Edmundas Mikulskis) kone išprievartauja keturiolikmetę Džiną.

Beverlio Vestono dingimas ir savižudybė, skelbti programėlės pirmajame puslapyje, dingsta spektaklio kontekste kaip kelios nerišlios eilutės šeimyninių (ir sceninių) nesusipratimų virtinėje. Nustebusi ir iš baimės išplėtusi akis indėnė Džona - vienintelė Vestonų giminės balagano liudininkė, jei neskaičiuosime į spektaklį atėjusių žiūrovų.

7MD.LT

 

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.