Skęstantis Vestonų šeimos laivas

Aurimas Minsevičius 2009-09-27 7MD.lt, 2009 09 25
Arvydas Dapšys (Bilas), Eglė Gabrėnaitė (Violeta) ir Inga Burneikaitė (Barbara). M. Nedzinsko nuotrauka

aA

 

„Dingo poetas Beverlis Vestonas“, - tokia antrašte neįprastos formos programėlėje (8 puslapių laikraštis, turintis visus jam būdingus bruožus: pavadinimą, tiražą, intrigą pirmame puslapyje bei skelbimus paskutiniame) Tracy Lettso juodąja komedija „Vestonai“ naująjį sezoną pradeda Vilniaus valstybinis mažasis teatras. Jaunas ir, kaip skelbta, talentingas režisierius Vilius Malinauskas kviečia žiūrovus į Vestonų šeimos laivą, skęstantį neapykantos, viskio, raminamųjų vaistų ir marihuanos jūroje.

Spektaklio pradžioje žiūrovams pristatoma kiek chameleoniška vyresnio amžiaus pora: Violeta (aktorė Eglė Gabrėnaitė), be perstojo ryjanti raminamuosius, o gerklės vėžį slopinanti cigaretėmis, bei jos vyras poetas Beverlis (aktorius Gediminas Girdvainis), šeimyninio gyvenimo auglius naikinantis alkoholiu. Tačiau vieną dieną alkoholio jūra tampa per sekli jo nuoskaudai skęsti: poetas Beverlis Vestonas išeina iš namų ežero link, išplaukia valtimi ir nusiskandina, tokiu savo poelgiu suteikdamas šeimai daugiau neslepiamo džiaugsmo, negu nuoširdaus liūdesio. Štai šia subtilia proga ir susirenka Vestonų dukterys su vyrais, vaikais bei sužadėtiniais. Jų tikslas neaiškus: galbūt jie nori palaikyti sergančią ir dabar vieną likusią motiną, gal pasidalyti palikimą, o juos atvykti privertė Violetos skambutis telefonu.

Scenografės Kotrynos Daujotaitės sukurta aplinka - tarsi Vestonų šeimos veidrodis. Beverlio knygų lentyna įmūryta į sieną ir „užlieta“ betonu - nieko keista, juk kitiems šeimos nariams knygos - tik krūvos popierių, kuriuos vertėtų sudeginti. Ant knygų lentynos, gėlės vietoje, - tik jos kontūras, tarsi nuoroda į tai, kokią vietą šiuose namuose užima estetinės vertybės. Kambario siena nukabinėta portretinėmis nuotraukomis, vaizduojančiomis tik vieną žmogų ir irgi tarsi užpiltomis storu betono ar dažų sluoksniu, palikusiu tik pilkus, vienodus veido kontūrus. Ant sienos nebėra vietos bendroms šeimos ar tuo labiau giminės nuotraukoms. Kitą kambarį puošia Jungtinių Amerikos Valstijų žemėlapis. Visas žemynas neįprastai rudas, tarsi vaizduotų negyvenamos uolienos masyvą. Oklahomos valstija išskirta tamsiausiu atspalviu, lyg savotiškas viso masyvo epicentras, - Oklahomoje gyvena vyresnieji Vestonai. Scenoje -keletas suolų ir stalų; į akis krinta išorinis minimalizmas, tiksliau - tuštumas, kokį įtartum esant ir Vestonų galvose, o dar labiau jis išryškėja režisieriui ir aktoriams bandant viską „įvilkti“ į praėjusio šimtmečio 7-ojo dešimtmečio drabužių ir elgesio stilių. Tai turėjo suteikti spektakliui lengvumo ir komiškumo, bet nepasiteisino, nes nei režisierius, nei aktoriai taip ir neapsisprendė, ką norėtų vaidinti - dramą ar komediją. Beje, vienintelė kitokia - indėnė Džona (aktorė Ilona Kvietkutė), iš atminties cituojanti T.S. Eliotą, turinti savas tradicijas ir vertybes. Džona oficialiai buvo samdyta atlikti namų tvarkytojos pareigas, tačiau iš tiesų atrodo kaip atgaiva šioje tvirtų kaip uola moterų ir dabitiškų pasipūtėlių vyrų draugijoje.

Aktorės Larisos Kalpokaitės sukurta Violetos sesuo Meti Fai - visiška priešingybė subtiliai, tarp konfliktiškų situacijų su dukterimis nuolatos laviruojančiai Eglės Gabrėnaitės Violetai. Kalpokaitė scenoje kone kiekvieną sakinį palydi ausį rėžiančiu juoku arba graudžiu verksmu, nesvarbu, reikia ar ne. Almanto Šinkūno vaidinamas Meti Fai vyras Čarlzas atrodo pasiklydęs tarp dviejų vaidmens polių: atlapaširdiško gerumo ir grubaus, kiek dirbtinio cinizmo. Spalvingiausias chameleonas skęstančiame Vestonų šeimos laive - Barbaros (aktorė Inga Burneikaitė) ir jos vyro Bilo (aktorius Arvydas Dapšys) atžala Džina, suvaidinta Indrės Patkauskaitės. Keturiolikmetė, ne be tėvo, dabar nuo šeimos gyvenančio skyrium, palaiminimo rūkanti žolę. Tik neaišku, ar dėl narkotikų, ar dėl aukštakulnių basučių sutriko jos vestibiuliarinis aparatas ir laikysena. Džinės judesiai, kalbėjimo manieros išduoda paauglę, o veido išraiška aiškiai diagnozuoja: per daug save sureikšmina ir nori per anksti suaugti. Apie kitus pasakytum priešingai: pagyvenę, bet nori atrodyti jauni...

Antra spektaklio dalis - tarsi kitas spektaklis, nors draminį laiką skiria vos keletas valandų, praėjusių po Beverlio Vestono laidotuvių. Veiksmo linija, šlubavusi pirmoje dalyje, antroje apskritai nutrūksta. Scenoje lieka tik moterų ir vyrų širdies problemos: kas, kur ir su kuo? Taip juodojo humoro komedija pakreipiama kone intrigų dramos link: Vestonų duktė Aivi (aktorė Vilija Ramanauskaitė) ir jos pusbrolis (vėliau paaiškėja, kad ne pusbrolis, o brolis) Čarlzas (aktorius Aistis Mickevičius) paviešina savo meilės istoriją ir nusprendžia kartu išvykti į Niujorką, vyriausioji duktė Barbara ir miestelio šerifas Deonas (aktorius Mindaugas Capas) iš naujo atranda vienas kitą, o jauniausios dukros Karen (aktorė Jūratė Brogaitė) sužadėtinis, penkiasdešimtmetis narcizas Stivas (aktorius Edmundas Mikulskis) kone išprievartauja keturiolikmetę Džiną.

Beverlio Vestono dingimas ir savižudybė, skelbti programėlės pirmajame puslapyje, dingsta spektaklio kontekste kaip kelios nerišlios eilutės šeimyninių (ir sceninių) nesusipratimų virtinėje. Nustebusi ir iš baimės išplėtusi akis indėnė Džona - vienintelė Vestonų giminės balagano liudininkė, jei neskaičiuosime į spektaklį atėjusių žiūrovų.

7MD.LT

 

recenzijos
  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    Režisieriaus D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.

  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.