Skęstantis Vestonų šeimos laivas

Skaitomiausi
Aurimas Minsevičius 2009-09-27 7MD.lt, 2009 09 25
Arvydas Dapšys (Bilas), Eglė Gabrėnaitė (Violeta) ir Inga Burneikaitė (Barbara). M. Nedzinsko nuotrauka

aA

 

„Dingo poetas Beverlis Vestonas“, - tokia antrašte neįprastos formos programėlėje (8 puslapių laikraštis, turintis visus jam būdingus bruožus: pavadinimą, tiražą, intrigą pirmame puslapyje bei skelbimus paskutiniame) Tracy Lettso juodąja komedija „Vestonai“ naująjį sezoną pradeda Vilniaus valstybinis mažasis teatras. Jaunas ir, kaip skelbta, talentingas režisierius Vilius Malinauskas kviečia žiūrovus į Vestonų šeimos laivą, skęstantį neapykantos, viskio, raminamųjų vaistų ir marihuanos jūroje.

Spektaklio pradžioje žiūrovams pristatoma kiek chameleoniška vyresnio amžiaus pora: Violeta (aktorė Eglė Gabrėnaitė), be perstojo ryjanti raminamuosius, o gerklės vėžį slopinanti cigaretėmis, bei jos vyras poetas Beverlis (aktorius Gediminas Girdvainis), šeimyninio gyvenimo auglius naikinantis alkoholiu. Tačiau vieną dieną alkoholio jūra tampa per sekli jo nuoskaudai skęsti: poetas Beverlis Vestonas išeina iš namų ežero link, išplaukia valtimi ir nusiskandina, tokiu savo poelgiu suteikdamas šeimai daugiau neslepiamo džiaugsmo, negu nuoširdaus liūdesio. Štai šia subtilia proga ir susirenka Vestonų dukterys su vyrais, vaikais bei sužadėtiniais. Jų tikslas neaiškus: galbūt jie nori palaikyti sergančią ir dabar vieną likusią motiną, gal pasidalyti palikimą, o juos atvykti privertė Violetos skambutis telefonu.

Scenografės Kotrynos Daujotaitės sukurta aplinka - tarsi Vestonų šeimos veidrodis. Beverlio knygų lentyna įmūryta į sieną ir „užlieta“ betonu - nieko keista, juk kitiems šeimos nariams knygos - tik krūvos popierių, kuriuos vertėtų sudeginti. Ant knygų lentynos, gėlės vietoje, - tik jos kontūras, tarsi nuoroda į tai, kokią vietą šiuose namuose užima estetinės vertybės. Kambario siena nukabinėta portretinėmis nuotraukomis, vaizduojančiomis tik vieną žmogų ir irgi tarsi užpiltomis storu betono ar dažų sluoksniu, palikusiu tik pilkus, vienodus veido kontūrus. Ant sienos nebėra vietos bendroms šeimos ar tuo labiau giminės nuotraukoms. Kitą kambarį puošia Jungtinių Amerikos Valstijų žemėlapis. Visas žemynas neįprastai rudas, tarsi vaizduotų negyvenamos uolienos masyvą. Oklahomos valstija išskirta tamsiausiu atspalviu, lyg savotiškas viso masyvo epicentras, - Oklahomoje gyvena vyresnieji Vestonai. Scenoje -keletas suolų ir stalų; į akis krinta išorinis minimalizmas, tiksliau - tuštumas, kokį įtartum esant ir Vestonų galvose, o dar labiau jis išryškėja režisieriui ir aktoriams bandant viską „įvilkti“ į praėjusio šimtmečio 7-ojo dešimtmečio drabužių ir elgesio stilių. Tai turėjo suteikti spektakliui lengvumo ir komiškumo, bet nepasiteisino, nes nei režisierius, nei aktoriai taip ir neapsisprendė, ką norėtų vaidinti - dramą ar komediją. Beje, vienintelė kitokia - indėnė Džona (aktorė Ilona Kvietkutė), iš atminties cituojanti T.S. Eliotą, turinti savas tradicijas ir vertybes. Džona oficialiai buvo samdyta atlikti namų tvarkytojos pareigas, tačiau iš tiesų atrodo kaip atgaiva šioje tvirtų kaip uola moterų ir dabitiškų pasipūtėlių vyrų draugijoje.

Aktorės Larisos Kalpokaitės sukurta Violetos sesuo Meti Fai - visiška priešingybė subtiliai, tarp konfliktiškų situacijų su dukterimis nuolatos laviruojančiai Eglės Gabrėnaitės Violetai. Kalpokaitė scenoje kone kiekvieną sakinį palydi ausį rėžiančiu juoku arba graudžiu verksmu, nesvarbu, reikia ar ne. Almanto Šinkūno vaidinamas Meti Fai vyras Čarlzas atrodo pasiklydęs tarp dviejų vaidmens polių: atlapaširdiško gerumo ir grubaus, kiek dirbtinio cinizmo. Spalvingiausias chameleonas skęstančiame Vestonų šeimos laive - Barbaros (aktorė Inga Burneikaitė) ir jos vyro Bilo (aktorius Arvydas Dapšys) atžala Džina, suvaidinta Indrės Patkauskaitės. Keturiolikmetė, ne be tėvo, dabar nuo šeimos gyvenančio skyrium, palaiminimo rūkanti žolę. Tik neaišku, ar dėl narkotikų, ar dėl aukštakulnių basučių sutriko jos vestibiuliarinis aparatas ir laikysena. Džinės judesiai, kalbėjimo manieros išduoda paauglę, o veido išraiška aiškiai diagnozuoja: per daug save sureikšmina ir nori per anksti suaugti. Apie kitus pasakytum priešingai: pagyvenę, bet nori atrodyti jauni...

Antra spektaklio dalis - tarsi kitas spektaklis, nors draminį laiką skiria vos keletas valandų, praėjusių po Beverlio Vestono laidotuvių. Veiksmo linija, šlubavusi pirmoje dalyje, antroje apskritai nutrūksta. Scenoje lieka tik moterų ir vyrų širdies problemos: kas, kur ir su kuo? Taip juodojo humoro komedija pakreipiama kone intrigų dramos link: Vestonų duktė Aivi (aktorė Vilija Ramanauskaitė) ir jos pusbrolis (vėliau paaiškėja, kad ne pusbrolis, o brolis) Čarlzas (aktorius Aistis Mickevičius) paviešina savo meilės istoriją ir nusprendžia kartu išvykti į Niujorką, vyriausioji duktė Barbara ir miestelio šerifas Deonas (aktorius Mindaugas Capas) iš naujo atranda vienas kitą, o jauniausios dukros Karen (aktorė Jūratė Brogaitė) sužadėtinis, penkiasdešimtmetis narcizas Stivas (aktorius Edmundas Mikulskis) kone išprievartauja keturiolikmetę Džiną.

Beverlio Vestono dingimas ir savižudybė, skelbti programėlės pirmajame puslapyje, dingsta spektaklio kontekste kaip kelios nerišlios eilutės šeimyninių (ir sceninių) nesusipratimų virtinėje. Nustebusi ir iš baimės išplėtusi akis indėnė Džona - vienintelė Vestonų giminės balagano liudininkė, jei neskaičiuosime į spektaklį atėjusių žiūrovų.

7MD.LT

 

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.