„Sirenų” festivalis baigiasi šokiu

Karolina Remeikaitė 2015-10-04 lrytas.lt, 2015 10 04

aA

Šių metų „Sirenos” festivalį baigia su muzika. Programa sekmadienio vakarą uždaroma belgų spektakliu „Senasis vienuolis”, kuriame aktorius Josse De Pauw savo gyvenimo apmąstymus muzikaliai improvizuoja kartu su Europoje gerai žinomu džiazo kompozitoriumi ir pianistu Krisu Defoortu. Jiems talkina bosinė gitara ir būgnai. Gyvenimas liejasi muzika, ilgintis šokio.

Kaip per pokalbį „Sirenų” klube sakė pagrindinis spektaklio aktorius Josse De Pauw, spektaklį inspiravo „netikėtai” ištikusi sentavė, kai daktarai jam nustatė diabetą. Nenorėdamas su tuo sutikti, jis parašė pjesę, kurioje sugalvojo ne tik dainuoti, improvizuoti, bet ir šokti.

Dabar publika jį mato į sceną žengiantį šokio žingsneliu pagal džiazo ritmus. Tai muzika, sukurta Thelonious Monko kūrybos pagrindu, kuri laisvina, kviečia improvizuoti, išgyventi, patirti - būti čia ir dabar.

Aktorius kaip senas bliuzmeikeris sėdi prigesintoje baro šviesoje ir su gera muzikantų kompanija kartu dalinasi savo melancholija, dienos darbais, nepasisekusia meile, pykčiu, neišnaudotomis galimybėmis. Šalia to išlieka ir slaptas tikėjimas, kad senas kūnas dar gali būti gražus. Tik reikia naikinti baimes. Reikia atsiverti ir pasirodyti.

O kai pritrūksta žodžių, pasakojimą pratęsia būgnų, elektrinės gitaros ar fortepijono pulsacijos. Seno kūno vaizdą išlaisvina nuotraukų montažai, pripildyti gyvenimo patirčių piešiniais.

Per keletą savaičių sukurti spektaklio eskizai nuolat apauga improvizacijomis. Kaip pasakojo jaunoji belgų žvaigždė, būgnininkas Landeris Gyselinckas, jis groja tekstą, tačiau palikta kūrybinė laisvė net ir atliekant tai 99 kartą jam kelia iššūkį, nes tai galimybė išmėginti save. Naujų muzikinių prisitaikymų reikalauja gyvas procesas. Nors šiandien, spalio 4-ąją Vilniuje laukia jau šimtasis spektaklis -jis nebus toks pat.

Keturios kartos susitinka scenoje, kad drauge kurtų Josse De Pauwo istoriją. Ir tai tik sutapimas, kad jie primena tuos keturis žmogaus senėjimo etapus, apie kuriuos kalbama pjesėje. Džiazas sujungia kartas, naikindamas amžiaus skirtumus, jis leidžia dalintis kūrybine patirtimi, ją reikšti. Muzika - universali kalba, kuri perduoda energiją. Jai skambant, net pats aktorius nebegalvoja apie žodžių prasmes. Jas užbaigia muzika.

Nors scenoje nebejaunas vyras apgailestauja dėl savo senatvės, tampa pavydėtinai gražu žiūrėti į jo natūralius, nuo muzikos kaifuojančio žmogaus judesius, išaugančius iki šokio. Jame telpa viskas - liūdesys, laimė, grožis, tyla, patirtis ir susitaikymas. Kitaip sakant, pilnatvė, kuri, matyt, gali ateiti tik pakankamai subrendus, įgijus patirties. Tuomet tampi tikru „senuoju vienuoliu”. Ir nebūtina atsisakyti šokio. Tokios laisvės - reikšti save šiame spektaklyje mus galėjo pamokyti belgai.

Šiųmetės „Sirenos” užsienio programoje pateikė labai skirtingų gyvenimo pasirinkimo variantų - nuo mašinerijos sraigteliu virtusios kasdienybės, apie vaikus mąstant taip ir nenulipus nuo dviračio, per žaismingas klejones, išvalančias mintis, grįžimus atgal į prisiminimų vietas, kviečiama kurti savo gyvenimo šokį.

Ir viso to centre - žmogus, niekada neišvengęs santykių. Nors visuose spektakliuose kalbėta daug ir apie vienatvę, svarbu pastebėti, kad ji visur - pasidalinta. Ačiū. 

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.