Šių metų spalio 3 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre „Davidas Doiašvilis žiūrovams pristatė visiškai naują" Williamo Shakespeare'o „'Makbeto' - vieno žinomiausių visų laikų kūrinių - versiją." Tbilisio valstybinio muzikinio ir dramos teatro „spektaklis jau sėkmingai dalyvavo ne viename tarptautiniame festivalyje, o viename iš jų," 2010 metais „vykusiame Rijekoje, Kroatijoje, pelnė devynias nominacijas iš dvylikos įmanomų - už geriausius spektaklį, režisūrą, aktoriaus ir aktorės darbus, scenografiją, kostiumų dizainą, muziką ir publikos simpatijų prizą".
„Dažnam Shakespeare'o tekstai asocijuojasi su sunkia drama ir archaiškais rimais. Gruzinų pasirodyme - priešingai - visa tai yra išmetama į orą. Keli suolai scenoje virsta mirties ir galios sūpynėmis, išradingas šviesų žaismas parodo, kad „Gyvenimas - tai bėgantis šešėlis... tai idioto pasaka triukšminga, neturinti prasmės", o aktoriai, pašaipūs it makabriško šokio meistrai, primena šiandienos gyvenimo ir politikos absurdą", - Kroatijos savaitraštyje „Novosti" rašė Bojanas Munjinas.
„Doiašvilis transformavo „Makbetą" į sceninių metaforų, vaizdinių gausos, kontrastuojančios su tamsa kaip svarbiu pasaulio elementu, puikių simbolinių sprendimų kupiną reginį, pagardintą lyrinėmis scenomis. Šis „Makbeto" pastatymas - tai užburianti, fantazijon panardinanti vizualinė fantasmagorija - ryški, dinamiška, perregima ir jautri", - portale www.tportal.hr pridėjo Igoris Tretinjakas.
„Pasak užsienio kritikų, gruzinų režisierius Doiašvilis" (g. 1971) „pateisino kylančios jaunosios režisūros žvaigždės epitetą." Taigi, Lietuvoje spektaklis buvo pristatytas ir festivalio „Sirenos'13" programoje. Kabutėse skaitėte citatas iš pastatymo aprašymo www.sirenos.lt.
***
Lietuvoje stebėjome ir pastebėjome Doiašvilio teatro elementus. Režisūra, scenografija, šviesų dailininko darbas gali būti pavadinti profesionaliais. Tiek, kiek žodis „profesionalu" reiškia gebėjimą gauti atlygį už tam tikroje srityje kartojamą veiksmą. Kaip vis naujas upės vanduo, „Makbeto" versija visiškai nauja jau vien dėl to, kad sudaryta iš gausybės atskirų teatro elementų. Bet teatro elementai panaudojami taip, kaip jau daugelį metų galime matyti Rimo Tumino, Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo spektakliuose.
Pats Doiašvilis susitikime su publika minėjo, kad jis tik sujungia atskirų teatro elementų kūrėjų darbą. Atrodo, jo spektaklių bendraautoriai savo amatą išmano. Pavyzdžiui, Ia Nadirašvili puikiai žino, kaip šviesomis scenoje sukurti įspūdį. Bet ką tai suteikia spektaklio prasmei? Kai prožektorių taškai iš viršaus apšviečia tris scenos plotus, juose galime matyti tris Laumes. Ar tai, kaip jos šiuose plotuose juda, mums padeda suvokti kūrinį? Šviesų žaismas, neturintis prasmės.
Internete galime pasižiūrėti Doiašvilio spektaklių treilerius - „Makbeto" (2009 m.) ir „Vasarvidžio nakties sapno" (2013 m.) Dvi skirtingos Shakespeare'o pjesės. Matome kone tuos pačius personažus, koncentruotą apšvietimą, galinę sienos vertikalę kaip horizontalią plokštumą, išnaudotą scenos mašineriją, „mirties ir galios sūpynes", netgi tą patį purškiamą sniegą. Skirtingą nuotaiką trumpuose filmukuose sukuria muzika. Gal teatre tokią funkciją galime patikėti dramos tekstui? Akivaizdu, kad Doiašvilio komanda statydama spektaklius naudojasi tomis pačiomis teatrinėmis priemonėmis.
Galima sakyti, kad jos kartojasi ir pas mus giriamų režisierių darbuose. Kartais pasitaiko net ištisų intertekstų! Vis dėlto šis atvejis kitoks. Tam tikri dalykai kartojasi ir klasikinėje dramaturgijoje: visada yra konfliktas tarp gėrio ir blogio, vyro ir moters santykiai, įtampa ir veiksmas... Doiašvilis suradęs būdus, kaip scenoje tai galima apžaisti. Jis taiko universalius principus, todėl jo Elfo negali atskirti nuo Laumės, o, tarkime, Hermijos - nuo Ledi Makbet. Aktoriai, atlikdami savo vaidmenis, puikiai suvokia savo kūną scenoje, mechaniškai atlieka reikalingus veiksmus, bet net nemėgina įdarbinti savo vaizduotės. Taigi, lėlė Ledi Makduff rankose ir lieka lėle.
Vienas keisčiausių scenografinių/režisūrinių spektaklio sprendimų - scena su pokylio stalu. Galinę scenos sieną dengęs vertikalus ekranas akimirkai virsta iš viršaus matomu stalu: prie kraštinių iš visų pusių įsitvirtina aktoriai. Iliuzija įspūdinga. Staiga Makbetas pamato šmėklą. Kad žiūrovas tai suprastų, šmėkla projektuojama ant stalo / ekrano. Vertikalaus stalo mizanscena išardoma. Po to pakartojama, bet jau horizontalioje plokštumoje. Kodėl vertikalė pakeista į horizontalę? Kas pasikeitė režisieriaus interpretuojamoje situacijoje? Kodėl nebuvo galima panaudoti horizontalaus varianto, o paskui pakeisti į vertikalų? Ar tik todėl, kad horizontalioje žiūrovas negalės matyti šmėklos ir negalės suvokti jos buvimo?
Užsienio kritikai gruzinų režisierių gyrė už scenines metaforas ir simbolinius sprendimus. Atrodo, visiškai be reikalo, nes režisūriniai sprendimai paremti ne prasmės kūrimu, o ieškojimu, kaip įspūdingiau, gražiau, galbūt patogiau. Nė kiek neabejoju, kad Gruzijos (taip pat ir Lietuvos) žiūrovams šiuolaikiškas spektaklio apipavidalinimas gali daryti įspūdį. Bet vis dėlto, kas yra teatras - menas ar šou?
