KAS: Latvių „Ģertrūdes ielas„ teatro spektaklis „Legionieriai“. KUR: LNDT Mažoji salė. KADA: 2013 10 02, 18.30
Šio spektaklio laukėme seniai. Vaizduotę erzino padžiautų vėliavų su kūju/pjautuvu bei svastika anonsinės nuotraukos ir pusnuogiai agresyvūs vyrukai su esesininkų mundurų detalėmis. Na, ir gandas, kaip latviai čia sugebėjo neskystai pareflektuoti savo SS legionų odisėją.
Esesininkų anturažas ir svastikos seniai kaitrina mūsų teatralinių infantilų pasąmonę jų sceniniams žaidimams, bet viešumon nūn tai jau nebeišlenda: šiukštu. Todėl beliko, kaip įprasta, pasikamuoti saldžia nuojauta, „kaip kaimynai mus pamokys to, ko mes nesugebame", - šįsyk publicistinio teatro plotmėj. Ir pamokė.
Publicistinis teatras - visu gražumu. Smagus talk-show anglų kalba (su švedų-latvių-vokiečių-lietuvių inkliuzais) apie tai, kaip po Antrojo pasaulinio karo švedų vyriausybė brutaliai perdavė Sovietų sąjungai per pusantro šimto internuotų latvių legionierių, t.y. nusiuntė į garantuotą pražūtį - arba gulago lageriuose, arba nuo savo rankos, peilio ar kilpos. Kraupi istorija, viena iš daugelio kraupių WWII siužetų; ne pati kraupiausia, bet vis tiek.
„Can You imagine...„ vis kartoja spektaklio atlikėjai, latvis Karlis Krūminis ir suomių švedas Carlas Almas. Pastarasis, iš visko matyti, yra viso reginio „spiritus movens“, o jo švediška kilmė perskaitoma iš jo tobulos švedų kalbos ir iš to, kad jis kilęs iš suomių švediško krašto (bent jau „bloge„ tokia mano prielaida nebus perdėm didelė nuodėmė, ir padidintas šio reginio „švediškumas“ čia minimas ne šiaip sau, bet apie tai paskui).
Abu veikėjai/personažai pasirodo publikai vien su apatiniais, nešini kareiviškais rūbais rankose, kuriais čia pat apsirengia. Įvykdydami simbolišką „antistriptizą„. Artistai opią, jautrią, „nuogą“ istorinę tiesą taip pat mėgins įvilkti į sceniškai patrauklią, žiūroviniam vartojimui tinkamą vaidybinę formą.
Karas yra karas, ir vyrai pradeda berniokiškai taškytis burokėlių sulčių „krauju„ iš kokakolinių flakonėlių, išprususios publikos akivaizdoje surengdami kompaktišką thalheimerišką „orestėją“. Burokėlių „krauju„ aptaškytus kūnus šiek tiek apvelka baltomis „maikėmis“, kareiviškomis galifė kelnėmis ir kareiviškais batais, ir tokie „kruvini" tęsia savo smagų talk show tipo pasakojimą. Dekoraciją puošia keturios nukarusios kaip per tarptautines sporto rungtynes vėliavos - SSSR, Švedijos, Latvijos ir nacių Vokietijos su svastika. Visos karo vienu lygiu (atseit šioje „olimpiadoje„ nugalėtojų nerasta), o „garbės pakyla“ bus tik finale, kai ant taipogi thalheimeriškos burokėlių „krauju„ aptaškytos pasostės abu personažai burokų skiltelių „peiliais“ atseit pjaustys sau gerkles.
„Can You imagine„? Ar galime įsivaizduoti, kaip tokios civilizuotos šalies, kaip Švedija, parlamentas rimtu ir dorovingai nutaisytu veidu sprendžia, kad belaisvius latvių esesininkus dera perduoti Sovietams, nes taip jie neva lengviau ras kelią į savo tėvynę (kuri irgi priklauso SSSR)? Kad žiūrovams tas „imagine“ būtų apčiuopiamesnis, publikai suteikiamos „interaktyviosios„ funkcijos - galimybė pasijusti švedų parlamentarais, balsuoti arba net pasisakyti už juos ir net „suvaidinti“ vyksme porą „manekeninių" vaidmenų.
Girdėjau šnekant apie šio spektaklio režisieriaus Valterio Silio jaunystę (26 metai), ir iš tiesų tai, ką pamatėme „Legionieriuose„ iš Rygos Gertrūdos gatvės, visų pirma žavi ta laisve ir sceninių samprotavimų nesupančiotumu, kai jauni žmonės (latviai, švedai, suomiai) šneka apie itin komplikuotus, kontraversiškus, „nemalonius“ istorijos faktus.
Jauna karta čia demonstruoja sugebėjimą reflektuoti istoriją, naudodama žymiai platesnį nei vien juodai-baltą spektrą, laisvai operuodama ir „infraraudonais„, ir „ultravioletiniais“ spalvų sektoriais, tose marginalinėse atspalvių zonose demonstratyviai ir su malonumu besipliuškendama.
Antai kokią žavią entuziastingą asociacijų bangą tarp žiūrovų pažadino latvių patriarchas Krišjanas Baronas, pavaizduotas kaip kretantis senukas, kuris, sumurmėjęs nešvankią antisemitišką dainušką, čia pat atseit pasikaria ant savo gigantiškos barzdos (balaganiška aktoriaus Karlio Krūminio intermedija).
Aktoriai demonstruoja puikų postdraminio (jų pačių žodžiais tariant), interaktyvaus (galbūt), talk show (tikrai taip) žanro dviejų valandų pasirodymą su aukšto artistinio lygio žanrinėmis scenomis. Bet įspūdis toks, kad jeigu jie vaidintų tik viena iš gimtųjų kalbų (pvz., latvių ar švedų), to jų teatro azartas ir efektas būtų menkesnis. Gal savo teigiamą poveikį čia turi ir anglakalbio publicistinio teatro tradicijų įtaka?
Mums, pripratusiems prie „muzikos jūrų ir vandenynų„ mūsų teatrų spektakliuose, šokiruojantį poveikį daro ir absoliutus muzikos spektaklyje „Legionieriai“ nebuvimas. (Spektaklio metu nuskambėjus kažkokiems parazitiniams užkulisinės muzikos garsams, personažai tuoj pat tai improvizuotai aptarė.)
Ir staiga tapo itin akivaizdu, kokią milžinišką įtaką Švedijos, Švedijos istorijos, Švedijos kultūros, Švedijos teatro buvimas daro Latvijos (taip pat ir Estijos, ir Suomijos) teatrui ir kultūrai.
O juk mes savo kultūroje švedų, deja, visai neturime... Ir netgi ilgesingai žvelgdami į siautulingą Baltijos horizontą, nematome Švedijos anapus, o vien tik egocentriškai provinciškai trokštame, kad jūra „užlietų krūtinę savo šalta banga..."
Bet užtat turime lenkus... Ir dar kaip turime!.. Bet tai, kaip sakoma, jau visai kita istorija...
