Savaitgalį britų grupės „Tiger Lillies" spektakliu ir koncertu baigėsi teatro festivalio „Sirenos" užsienio programa, pristačiusi šešis labai skirtingo lygio teatro reginius. Svečių programą pradėjęs Oskaro Koršunovo „Peras Giuntas", statytas Oslo nacionaliniame dramos teatre, kėlė klausimą apie žmogaus gyvenimo rezultatą: ar turėjo prasmės tavo buvimas šioje žemėje, ar esi tik brokas, tinkamas perlydyti? Panašų svarstymą galima taikyti ir pačiai „Sirenų" programai.
Dvi skirtingos epochos
Po prašmatniai dekoruoto „Pero Giunto" latvių „Legionieriai", dviejų aktorių vaidinami su pora kėdžių ir tribūna, galėjo atrodyti kaip skurdusis teatras. Bet atsitiko kiek kitaip. Po „Legionierių" puikusis „Peras Giuntas" pasirodė kaip manieringas atklydėlis iš teatro istorijos - su savo cirku ir personažais, kurių kiekvienas it atskiras spektaklis.
Tai lyg skirtingų epochų kūriniai, nors premjeros įvyko kone tuo pačiu metu - 2011 metų rugpjūtį „Pero Giunto" Oslo nacionaliniame, rugsėjį - „Legionierių" Rygos Gertrūdos gatvės teatre.
Jauno režisieriaus Valterio Silio spektaklio dekoracijai pakanka keturių valstybių vėliavų - sovietų ir nacių, Latvijos ir Švedijos. Tų šalių politika turėjo įtakos 167 jaunų vyrų likimams.
Legionieriai - tai Latvijos, Lietuvos, Estijos vyrai, priverstinai tarnavę nacių kariuomenėje, po karo atvežti į Švediją. Sovietų Sąjungai pareikalavus, Švedijos parlamentas balsavo juos atiduoti. Dabar jau visiems aišku, kad žmonės pateko ne į teisingumo, o į budelių rankas. Jiems patiems tas buvo aišku ir anuomet, todėl ne vienas nusižudė kelionės į sovietiją išvakarėse.
Spektaklis pasiūlė sugrįžti į 1954 metus, kai buvo svarstomi legionierių reikalai. Švedijos parlamentarai diskutavo, švedų darbininkai atsisakė dirbti su nacių pakalikais, o kai suprato padėtį, visa šalis protestavo prieš parlamento sprendimą perduoti vyrus sovietams.
Tarp ano laiko ir šiandienos
„Įsivaizduokit", - pasiūlė o V.Silio aktoriai publikai. Kad už vėliavų karas, čia kraujas, o jūs - Švedijos parlamentarai. Stebėkime, klausykime ir lemkime žmonių likimą kartu.
Ir dar „įsivaizduokite, kad čia postdraminis teatras". Kažkodėl toks pasiūlymas prajuokino. Žaiskime kartu? Žaiskime, tuo labiau, kad žaidimas įtraukia, nes viskas aktualu, lyg vyktų dabar.
Latvių aktorius Kārlis Krūminis ir suomių aktorius Carlas Almas bendrauja angliškai, latviškai, vokiškai, skaito dokumentus lietuviškai. Abu vaidina ir legionierius, ir parlamentarus, ir visus, ko tik reikia, ir save pačius, jeigu galima pavadinti tai vaidyba. Ir žiūrovai padeda.
Parlamento diskusijų epizodai paremti dokumentais. Švedų valdininko beviltiškas, juokingas bendravimas su sovietų ambasadoriumi - gryna fantazija ir improvizacija, paremta sovietų biurokratijos absurdu, kurio nepramuši.
Spektaklis ir abu jo aktoriai laisviausiai nardo tarp rimtų, tragiškų, komiškų faktų ir intonacijų, tarp vaidmenų ir pokalbių su publika, tarp ano laiko ir šiandienos. Pjesės nėra, o spektaklio dramaturgija veikia. Ryšį su šiandiena gali jausti iš kiekvieno epizodo, nors jų temos ataidi iš praėjusio amžiaus vidurio. Konceptualu netgi tai, kad vaidina latvis ir suomis, o ne du latviai. Kaip tik suomis C.Almas smeigia monologą apie latvių verkšlenimą, kad jie maža tauta, vadinasi, nuolat skriaudžiama, todėl, pasauli, gailėkis ir gelbėk. Amžina auka! O ką, siautėja Carlas, suomiai - didelė tauta?
Postdraminis teatras dar menkai pažįstamas Lietuvoje. Nieko, susipažinsime geriau, nes V.Silis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kuria spektaklį apie Sausio 13-ąją.
Grožybės iš Kaukazo
Tbilisio muzikinio ir dramos teatro „Makbetas" - šviesų efektų, nenutylančios muzikos, susikertančių tiesių, grafiško ir choreografiško aktorių judėjimo nėrinys, trukęs dvi su puse valandos.
Esi tartum akvariumo stebėtojas, vaizdų ir garsų teapijos seanso dalyvis, kuris galbūt turėtų užsimiršti, nugrimzti į svajas. Kas atėjo žiūrėti šito spektaklio žvalus, po pirmojo veiksmo liūliavimo nuleipo. Antram veiksmui žiūrovų liko ryškiai mažiau. O be reikalo. Nes antrojo veiksmo finale, kai pajudėjo Makbetui pavojinga Birnamo giria, gruzinai davė dar ir fejerverkų. Ir dar Makbetų poros mirties reginys - plokštuma, ant kurios jie tyso, palengva kyla, o gražieji kūnai nenukrinta! Tik atgyja paskutiniam bučiniui.
Jeigu reikėtų išrinkti gražiausią „Sirenų" spektaklį, Davido Dojašvilio „Makbetas" būtų pagrindinis „misius". Koks „Makbetas"? Tai galėjo būti bet kuri pjesė, galėjo būti ir pjesių miksas. Suma nepasikeistų.
Emmos Dante ir jos trupės „Sud Costa Occidentale" spektaklis „Medėjos link" iš Sicilijos priminė, kad pasaulyje egzistuoja ir naivusis, primityvusis neva tautinis teatras, kuris didžiąją dramaturgiją imasi pritaikyti liaudžiai suprantama kalba.
Euripidą E.Dante perrašė Palermo gatvių publikai. Įvedė sicilietišką gestikuliaciją, kaimynių „chorą", muzikiniam „takeliui" pasisodino scenoje savo nuolatinius bendradarbius - dainuojančius ir grojančius brolius Mancuso. Irgi nacionalinė autentika, bet pritaikyta scenai.
Globalėjančiam pasauliui kryptis „šaknų link" atrodo egzotiška ir vertinga. Taip, ir šaknų dera nepamiršti, ir liaudžiai suprantamai vaidinti, bet ką toks teatras veikia „Sirenų" festivalyje? Gal jo vieta ten, kur „Skamba skamba kankliai"?
„Sirenos" juk dešimt metų žada spektaklius, įveikiančius ribas, „nepatogius", eksperimentinius. Bet jeigu lygintume anonsus su rezultatais, galėtume sukurti postdraminę komediją.
Kuo gyvas festivalis?
Desertui - trečiasis „Tiger Lillies" vizitas su įspūdingos animacijos spektakliu „Eilės apie seną jūreivį" pagal Samuelio Tayloro Coleridge'o (1772-1834) poemą.
„Tiger Lillies" grojo už permatomo ekrano, ant kurio raibuliavo kompiuterinės bangos. Artistai atsidurdavo laivo denyje, ledynuose ir liepsnose, pabaisos nasruose, po vandeniu, o virš jų galvų skraidė albatrosas, plasnojantis pagal muziką.
Koncerto, teatro ir kino hibridas. Jo vaizdą animavo fotomenininkas Markas Holthusenas. Publikos dėkingumas pasireiškė tokiomis ovacijomis, kokių dramos teatro sienos seniai negirdėjo.
Sakytum, kad tai sėkmingas pabaigos akcentas, jeigu pamirštum, kad visa vaidinimų savaitė buvo pernelyg vangi. Tad ką - į broką festivalio programą? Perlydyti? Ar guosti „Sirenų" rengėjus kaip Solveiga Perą Giuntą - kad gyveni „mano viltyje, mano tikėjime, mano meilėje".
Bet Solveiga taip kalbėjo gyvenimą baigiančiam mylimajam, o festivaliui gal nelinkėsime nutilti ir kristi kaip jūreivio strėlės pakirstam albatrosui.
