„Sirenų" festivalio užsienio programą pradėjo norvegiškoji Oskaro Koršunovo kūryba - Henriko Ibseno eiliuotą dramą „Peras Giuntas" vaidino Oslo nacionalinis dramos teatras. „Menų spaustuvės" Juodosios salės scena „Pero Giunto" vaidinimo vakarą buvo neatpažįstama. Osle šitas spektaklis rodomas apskritoje „Torshovteatret" salėje - tai nacionalinio teatro padalinys. „Menų spaustuvės" „juodąją dėžę" teko pritaikyti neįprastai „Torshovteatret" formai. Todėl atsiduri tarytum senoviniame cirke: raudona arena, slaptingi kulisai ir spalvotos lemputės, balkoniukas orkestrui, o arenos centre - valtis su medžiu, apkabinėtu daiktais. Tokį interjerą žmogaus buvimo šioje žemėje verpetams ir vertybėms suprasti sukūrė Vytautas Narbutas, Islandijoje gyvenantis lietuvių scenografas.
O personažai ekscentriški, drastiškai aprengti ir išgrimuoti (jų įvaizdžius taip pat kūrė V.Narbutas). O tempas it viesulas. O valtis - namų, priebėgos, pagrindo po kojomis iliuzija. Aplink tą Pero valtį pašėlusiu greičiu sukasi kadaise sutikti žmonės, troliai, velniai, kurie neigs jo, kaip asmenybės, vertę.
Po „Žuvėdros", vaidinamos tarp pilkų OKT studijos sienų, akys raibsta nuo norvegiškojo O.Koršunovo spektaklio, kurto kartu su V.Narbutu ir kompozitoriumi Antanu Jasenka. Tas scenos perkrovimas daiktais, ženklais, simboliais bloškia „Perą Giuntą" teatro istorijos link, kai menininkai su žiūrovais susikalbėdavo šifruota Ezopo kalba. Ar ji būtina, ar ji veiksminga šiandien?
Tačiau „Pero Giunto" margumynas ir energija režisieriaus nukreipti į labai aiškų ir rimtą pokalbį su šiandienos žmogumi, atėjusiu į teatrą. Šįkart - galbūt net kaip į bažnyčią, nors kuriama pramogos regimybė. Vaizdas apnarplioja mintį, bet mintis nugali. H.Ibseno mintis tiek aktuali ir paveiki, kad O.Koršunovas ir susitelkia pirmiausia į ją, tarpais gal net prigesindamas sukurtąjį cirko foną.
Jau po premjeros 2011-aisiais skaitėme, kad H.Ibseno penkių veiksmų poetinė drama O.Koršunovo valia virto pusantros valandos spektakliu. Režisierius sukelia tokį vaizduotės uraganą, kad spektaklis tampa fejeriška esencija: Pero Giunto - ir ne vien jo - akistata su savo gyvenimu.
Iš ko sudėtas tau skirtas laikas? Kilnūs darbai? Nuotykiai? Žygiai ir žygdarbiai? Jausmai? Išauginti vaikai? Nuodėmės? Ar visiška smulkmė, kokios net pragaras įsileisti nelinkęs? Didžiuojiesi, kad esi savimi, o gal tai tikriausias egoizmas ir beprotybė? Ginkis, žmogau, kad nesi visiškas brokas, tinkamas tik perlydyti. Ir dar simpatiško seno nuskurdusio Trolio (Erikas Hivju) priminimas: kas skiria trolį nuo žmogaus - tai, kad trolis patenkintas savimi. Tu patenkintas?
O.Koršunovo spektaklis žongliruoja tokiais pamatiniais klausimais, išdykauja groteskiškais personažais, o kartėlis ir skausmas prasiskverbia kaip svogūno kvapas.
Juk H.Ibseno Peras Giuntas palygina save su svogūnu, išdidžiai apsisupusiu gausybe lukštų, o režisierius įduoda aktoriui Øysteinui Røgeriui jį tikrą - kad nulupdamas sluoksnį po sluoksnio, prisimindamas, kas ir koks buvęs, Peras liktų tuščiomis rankomis. Štai herojaus autoportretas.
Ø.Røgeris - O.Koršunovo norvegiškasis kūrybos partneris, jo spektaklių Osle pagrindinis aktorius. „Sirenose" matome jau ne pirmą šito galingo artisto vaidmenį.
Džinsuotas Peras - menininkas, kuris vertina ir saugo buvimą savimi. Peras - namų, šeimos, pareigų nevaržomas klajoklis. Peras, gyvenantis šiandiena. Šaunus ir godus bendravimo, linksmybių, paties gyvenimo. Žilstantis jaunuolis Peras.
Kur jis gyvena? Kur jis buvo iki šiol? H.Ibseno užrašytas Solveigos atsakymas yra tapęs chrestomatiniu: „Mano tikėjime, mano viltyje ir mano meilėje".
Toje spektaklio scenoje Solveiga sūpuoja pagaliau sugrįžusį Perą kaip vaiką. Drįstu tikėti, kad tai režisūros chrestomatijos verta mizanscena - kai visą gyvenimą lauktas mylimasis prilyginamas sūnui, o ištikima mylimoji - motinai. Tik kiek užsitęsęs šitas vaizdas tampa įkyrokai iliustratyvus.
Režisierius bendrina Solveigos ir Motinos paveikslą. Jas vaidina dvi aktorės - jaunutė Kjersti Botn Sandal ir garbaus amžiaus nuostabi Frøydis Armand. Motinos klausimas apie medžioklę be laimikio sugrąžina Perą į vaikystę ir gyvenimo-spektaklio-cirko karuselė pradeda suktis iš naujo.
O.Koršunovas - visateisis šito „Pero Giunto" valdovas. Tai jo nerimas siunčia į salę H.Ibseno kadaise keltus klausimus. Ir negirdėti, kad kas būtų užsirūstinęs, jog režisierius negerbia klasikos, bjauroja literatūrinę šventenybę savomis šiuolaikinėmis fantazijomis ir neatitinka kadaise kažkieno nustatytų nuostatų. Anaiptol - norvegai už „Perą Giuntą" vainikavo lietuvių menininką kaip geriausią sezono režisierių. Gal norvegai gyvena be meninių prietarų?
Kiekvienas su savo tiesomis
Spalio 4 d. "Menų spaustuvėje" festivalis pristato italų avangardininkės Emmos Dante spektaklį-koncertą „Medėjos link", kurio veiksmas nukels į Siciliją. Iš ten kilusi E.Dante teigia, kad „siciliečiai geba kalbėti neatverdami burnos. Kai mes kalbame, mes judame, mes prakaituojame, mes keičiamės nuomonėmis per perdėtus - ir kartais groteskiškus - gestus. Manau, tai yra labai juokinga ir ironiška... Šitaip naudoti savo kūną gyvenime yra būdas nepriimti savęs per rimtai".
Spalio 5 ir 6 d. "Sirenos" sugrąžina į Vilnių jau dukart matytą britų grupę "Tiger Lillies". Jie parodys be galo vaizdingą ir, kaip visada, juodojo humoro pilną spektaklį "Eilės apie seną jūreivį", o kitą dieną koncertuos. Abu pasirodymai - LNDT salėje.
