„Sirenos ’13“. Įšalusi replika iš anapus spektaklio

Vlada Kalpokaitė 2013-10-08 Menų faktūra

aA

Now in this land of ice we pay for every vice/ Frozen in the snow/ each pleasure it goes/ Each lust and desire/ frozen every fire/ So we await our fate/ in this frozen waste/ But though the ice winds blow/ leave us in the snow/ Our evil is not spent/ we do not repent/ So if a saviour comes/ our vice will not have run/ The ice and the storm/ leaves us unreformed/ So we await our fate/ in the frozen waste

  The Tiger Lillies, The Land Of Ice

Spjaunant į visas taisykles ir teksto logiką, pradėsiu nuo išvadų: vis dėlto „tigrinių lelijų" „Eilės apie seną jūreivį" nėra bendro teatrinio išgyvenimo reikalas. Štai toks paradoksas - kad ir permirkęs visas teatru tarsi džiūvėsis romu, savo fantastiškos animacijos vaizdinijoje genialiai „išvertęs" romantinį Samuelio Tayloro Coleridge'o kliedesį į teatro butaforijos fantomus, spektaklis yra mūsų prakeikto vienišųjų laiko vaisius. Arba, atsiribojant nuo laikų ir jų diagnozių, galima daryti prielaidą, kad visa ši XVIII a. poemos, su ja kimiai besikalbančių (su pasikoliojimais, įžūliu intymumu ir bandymu aptikti artimą ir taip pat praganytą pragaran sielą) „The Tiger Lillies" kupletų ir Marko Holthuseno animacijos triada nei kartu, nei atskirai nesikreipia į žiūrovus kaip į kolektyvinį padarą. Jie, be abejo, kalbasi tarpusavy.

Gal ir priimtų tave, jei mokėtum visiškai atsiriboti nuo to, kad esi teatre ir aplink tave keli šimtai žmonių. Jei galėtum skaityti „ausimi" - lengvai iš klausos suvokti tokį tekstą, kurį geriau skaityti. Sukaupsi maksimaliai dėmesį, prakirsi peršviečiamą uždangą, ant kurios projektuojamos animacinės jūrų bangos, debesys ir undinės, jūreiviai ir pragaro pabaisos, ir pateksi į šį sąmonės užkaborių pasaulį. Ar tai įmanoma? Ko gero - mačiau salėje, kad kažkam pavyko, ir pasidarė pavydu. Kitiems yra štai tokia išeitis: susirasti Coleridge'o tekstą, „The Tiger Lillies" dainų tekstus ir net patį spektaklį (labai atsiprašau festivalio organizatorių, bet ne aš tą įrašą ten padėjau, ir niekada jo neieškočiau, jei būtų pavykę užmegzti adekvatų ryšį su spektakliu: >>>>

Ir tada supranti, kad „Eilės apie seną jūreivį" yra baugaus gylio, labai sąžiningas, įtraukiantis kūrinys. Be jokių iliuzijų. O tikras teatras jam - varginantis kompromisas. „The Tiger Lillies" muzikantų buvimas scenoje jau nebe toks, koks būdavo anksčiau - tarsi ignoruojantis, bet su atodaira į publiką, koketuojantis, tariamai abejingas. Dabar abejingumas, sakyčiau, yra tikras. Spėju, kad jie pavargo, bet ne nuo kūrybos, o nuo to siurbiančio teatro reiklumo, egoistinio dėmesio vampyrizmo... Atrodo, kad muzikantai iš kūno ir kraujo mielai pavirstų animaciniais personažais ir greta prakeiktos senojo jūreivio kompanijos plaukiotų ant nupieštų bangų nupieštuose laivuose. Nepavyksta, dėl to ir aidi jie iš įšalusių tolybių...

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.