„Sirenos ’13“. Įšalusi replika iš anapus spektaklio

Vlada Kalpokaitė 2013-10-08 Menų faktūra

aA

Now in this land of ice we pay for every vice/ Frozen in the snow/ each pleasure it goes/ Each lust and desire/ frozen every fire/ So we await our fate/ in this frozen waste/ But though the ice winds blow/ leave us in the snow/ Our evil is not spent/ we do not repent/ So if a saviour comes/ our vice will not have run/ The ice and the storm/ leaves us unreformed/ So we await our fate/ in the frozen waste

  The Tiger Lillies, The Land Of Ice

Spjaunant į visas taisykles ir teksto logiką, pradėsiu nuo išvadų: vis dėlto „tigrinių lelijų" „Eilės apie seną jūreivį" nėra bendro teatrinio išgyvenimo reikalas. Štai toks paradoksas - kad ir permirkęs visas teatru tarsi džiūvėsis romu, savo fantastiškos animacijos vaizdinijoje genialiai „išvertęs" romantinį Samuelio Tayloro Coleridge'o kliedesį į teatro butaforijos fantomus, spektaklis yra mūsų prakeikto vienišųjų laiko vaisius. Arba, atsiribojant nuo laikų ir jų diagnozių, galima daryti prielaidą, kad visa ši XVIII a. poemos, su ja kimiai besikalbančių (su pasikoliojimais, įžūliu intymumu ir bandymu aptikti artimą ir taip pat praganytą pragaran sielą) „The Tiger Lillies" kupletų ir Marko Holthuseno animacijos triada nei kartu, nei atskirai nesikreipia į žiūrovus kaip į kolektyvinį padarą. Jie, be abejo, kalbasi tarpusavy.

Gal ir priimtų tave, jei mokėtum visiškai atsiriboti nuo to, kad esi teatre ir aplink tave keli šimtai žmonių. Jei galėtum skaityti „ausimi" - lengvai iš klausos suvokti tokį tekstą, kurį geriau skaityti. Sukaupsi maksimaliai dėmesį, prakirsi peršviečiamą uždangą, ant kurios projektuojamos animacinės jūrų bangos, debesys ir undinės, jūreiviai ir pragaro pabaisos, ir pateksi į šį sąmonės užkaborių pasaulį. Ar tai įmanoma? Ko gero - mačiau salėje, kad kažkam pavyko, ir pasidarė pavydu. Kitiems yra štai tokia išeitis: susirasti Coleridge'o tekstą, „The Tiger Lillies" dainų tekstus ir net patį spektaklį (labai atsiprašau festivalio organizatorių, bet ne aš tą įrašą ten padėjau, ir niekada jo neieškočiau, jei būtų pavykę užmegzti adekvatų ryšį su spektakliu: >>>>

Ir tada supranti, kad „Eilės apie seną jūreivį" yra baugaus gylio, labai sąžiningas, įtraukiantis kūrinys. Be jokių iliuzijų. O tikras teatras jam - varginantis kompromisas. „The Tiger Lillies" muzikantų buvimas scenoje jau nebe toks, koks būdavo anksčiau - tarsi ignoruojantis, bet su atodaira į publiką, koketuojantis, tariamai abejingas. Dabar abejingumas, sakyčiau, yra tikras. Spėju, kad jie pavargo, bet ne nuo kūrybos, o nuo to siurbiančio teatro reiklumo, egoistinio dėmesio vampyrizmo... Atrodo, kad muzikantai iš kūno ir kraujo mielai pavirstų animaciniais personažais ir greta prakeiktos senojo jūreivio kompanijos plaukiotų ant nupieštų bangų nupieštuose laivuose. Nepavyksta, dėl to ir aidi jie iš įšalusių tolybių...

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.