„Sirenos ’13“. Įšalusi replika iš anapus spektaklio

Vlada Kalpokaitė 2013-10-08 Menų faktūra

aA

Now in this land of ice we pay for every vice/ Frozen in the snow/ each pleasure it goes/ Each lust and desire/ frozen every fire/ So we await our fate/ in this frozen waste/ But though the ice winds blow/ leave us in the snow/ Our evil is not spent/ we do not repent/ So if a saviour comes/ our vice will not have run/ The ice and the storm/ leaves us unreformed/ So we await our fate/ in the frozen waste

  The Tiger Lillies, The Land Of Ice

Spjaunant į visas taisykles ir teksto logiką, pradėsiu nuo išvadų: vis dėlto „tigrinių lelijų" „Eilės apie seną jūreivį" nėra bendro teatrinio išgyvenimo reikalas. Štai toks paradoksas - kad ir permirkęs visas teatru tarsi džiūvėsis romu, savo fantastiškos animacijos vaizdinijoje genialiai „išvertęs" romantinį Samuelio Tayloro Coleridge'o kliedesį į teatro butaforijos fantomus, spektaklis yra mūsų prakeikto vienišųjų laiko vaisius. Arba, atsiribojant nuo laikų ir jų diagnozių, galima daryti prielaidą, kad visa ši XVIII a. poemos, su ja kimiai besikalbančių (su pasikoliojimais, įžūliu intymumu ir bandymu aptikti artimą ir taip pat praganytą pragaran sielą) „The Tiger Lillies" kupletų ir Marko Holthuseno animacijos triada nei kartu, nei atskirai nesikreipia į žiūrovus kaip į kolektyvinį padarą. Jie, be abejo, kalbasi tarpusavy.

Gal ir priimtų tave, jei mokėtum visiškai atsiriboti nuo to, kad esi teatre ir aplink tave keli šimtai žmonių. Jei galėtum skaityti „ausimi" - lengvai iš klausos suvokti tokį tekstą, kurį geriau skaityti. Sukaupsi maksimaliai dėmesį, prakirsi peršviečiamą uždangą, ant kurios projektuojamos animacinės jūrų bangos, debesys ir undinės, jūreiviai ir pragaro pabaisos, ir pateksi į šį sąmonės užkaborių pasaulį. Ar tai įmanoma? Ko gero - mačiau salėje, kad kažkam pavyko, ir pasidarė pavydu. Kitiems yra štai tokia išeitis: susirasti Coleridge'o tekstą, „The Tiger Lillies" dainų tekstus ir net patį spektaklį (labai atsiprašau festivalio organizatorių, bet ne aš tą įrašą ten padėjau, ir niekada jo neieškočiau, jei būtų pavykę užmegzti adekvatų ryšį su spektakliu: >>>>

Ir tada supranti, kad „Eilės apie seną jūreivį" yra baugaus gylio, labai sąžiningas, įtraukiantis kūrinys. Be jokių iliuzijų. O tikras teatras jam - varginantis kompromisas. „The Tiger Lillies" muzikantų buvimas scenoje jau nebe toks, koks būdavo anksčiau - tarsi ignoruojantis, bet su atodaira į publiką, koketuojantis, tariamai abejingas. Dabar abejingumas, sakyčiau, yra tikras. Spėju, kad jie pavargo, bet ne nuo kūrybos, o nuo to siurbiančio teatro reiklumo, egoistinio dėmesio vampyrizmo... Atrodo, kad muzikantai iš kūno ir kraujo mielai pavirstų animaciniais personažais ir greta prakeiktos senojo jūreivio kompanijos plaukiotų ant nupieštų bangų nupieštuose laivuose. Nepavyksta, dėl to ir aidi jie iš įšalusių tolybių...

recenzijos
  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.