Kažkas man sakė: sujungti nesujungiamus, suderinti nesuderinamus - štai kur didžiausia kūrybos paslaptis. Todėl vien pažvelgus į užrašą „Opera 10 kasininkių, prekybos centro garsams ir pianinui" norisi pirkti. Kiaurai matosi - konceptualu. O konceptualu reiškia gerai! Internetinis bilietų prekybos centras tiesia raudoną kilimą, „Sirenos" juo palydi ir apsauginis Menų spaustuvėje jau veria žvilgsniu. Akimirką susimėtau, kažkaip nejauku, ką nuo ko saugo, gi čia ne akropolis, o menų spa, ne materialių gėrybių susirinkom.
Tokio menų spa beveik negaliu pažinti, įveda pro slaptas duris, viduje viskas kaip ŠMC prieš porą metų - iš dangaus nuleistos „ledinės" dienos šviesos lempos, jokių minkštakėdžių, sėdam ant kiniškų plastmasinių, viskas taip sugrūsta, gal nieko, jaučiuosi artima savo kaimynams. Štai kasininkės - kita kasta, čia jos pagerbtos, ant pakylos tvirtose kėdėse, pasipuošusios kaip darbe - juodos kelnės, žydri marškiniai ir prijuostės lygiai „Maximos" mėlynumo. Mes ateiname, o jos jau dirba, skenuoja nesustodamos, pypsėjimas ir žmonių šurmulys, nieko naujo, net nesuspėji pasijaust nejaukiai kaip būna įžengus į ypatingai aukštos kultūros vietą (nu, operhauzą, pavyzdžiui) su gatvėj nutrintais džinsais.
„Ramiai snaudžia pasukos, / Kiaušiniai išsirikiavę, dėvi kalcio pižamas / Jogurtus visada kamuoja nemiga". Įdomu, kodėl opera „Geros dienos!" prasideda nuo lopšinės. „Metró-bulió-dodó", sako prancūzai, suprask „metro-darbas-miegas", bet ne ne, čia ne apie prancūzus, ir ne apie lietuvius, čia apie supermarketų kasininkes, tik apie jas. Švelni lyrinė gaida, o kokių juokingų dalykų gali prisigalvoti parduotuvėj tarp prekių lentynų. Iš tikrųjų lyg operoje - visai neblogi balseliai skleidžia vidinius turtus, niekad nepagalvotum, nė neieškotum įdomių dalykėlių po žydrosiomis apykaklėmis. Ir kaip tą lopšinės grožį perkelt į masinės prekybos vietas? Kiekvienąkart kai perku, tikras stresas, šopingcentras šių laikų rykštė, kad jie prapultų kur nors, tie supermarketai.
Nė velnio - įsijungia spigiai džiugi monotonija „Laba diena! Ačiū! Geros dienos!". Dešimt uniformuotųjų kala lyg iš plokštelės. Libretas - Vaiva Grainytė, muzika - Lina Lapelytė, režisūra - Rugilė Barzdžiukaitė. Visos jos moterys! „Norėčiau sėdėti drevėj / Toli nuo visko / Ir žnaibyti pelėdą..." Pasakytumėte tai savo bobutėms. „Mano šeimoj tokiu metu gardėsius kepame ir lankome gimines <...> Noriu apsilankyti pas savus / Pasibūti su artimais". Stovėkite kaip norėjote - ant savo kojų - ir pypsėkite sau bėdas skenavimo aparatais. Skaičiuokite ir nesustokite, mikliau, kiek galiu laukti, noriu greičiau namo. Kokia statika šitoje operoje, nieks nekeičia dekoracijų, tik sėdi ir braukia, sėdi ir braukia.
Superturgus užkariauja kultūros šventoves, fyfa šustru leksikonu atsiduria operoje, o čia juk turi už širdies griebti, kažką viduje virpinti. Kontrastai išsižergę, nors scena atrodo padoriai. Muzikoje aukšta ir žema kaip Šekspyro „Globuse", melodinga lyrika arba plikas kelių natų ritmas, tekste ironija ir poezija, buitiškas džiaugsmas ir šventas buities liūdesys. Charakteriai švelnūs ir negailestingi, plokšti ir išmintingi. Kaip iš kasos trauktos kasininkės puošiasi bižuterija, kirpčiukais, uodegomis, juodais įvairių stilių batais ir kojinėmis pagal savo supratimą, jį galima kritikuoti, bet nežinau, ar rastume ką prikišti kostiumų dailininkei Daivai Samajauskaitei. Įdomu, kaip atrodytų dailieji senamiesčio snobai eidami į darbą šeštai trisdešimt.
Nemėgstu sakyt laba diena, kas čia per formalumas, niekad į pardavėjas nežiūriu, tik į prekes, kai skenuoja. Perku ledų, o ji prašo kortelės iš manęs, tada iš kaimyno, prabraukia, galiausiai sako kainą trečdaliu mažesnę, tai ačiū, sutaupėt man 68 centus. Ji labai gera, rūpestinga ir supratinga. Gaila. Tos, kuri pas sūnų skrenda ir turi laukti oro uoste, gaila, ir isterikės, ir tos nevykėlės, kuriai viskas krenta iš rankų, ir ypač tos dailėtyrininkės gaila, ji už publikuotą diplominį gavo 210 litų. Labai patinka užsispyrusios šviesuolės „Šviežiai spaustos sultys yra vitaminų šaltinis! / Pati renku vaistažoles, / Be to, šiais metais jos taip pabrango - neįpirkčiau / Sveikata - brangiausias mūsų turtas!". Taip išdainuoja dvasingai, atrodo, nesvarbu joms ta apgailėtina kasdienybė, tik amžinosios vertybės ir energetiniai gėrimai kūnui.
„Algos man reikia didesnės, / Nes kava greitai išsibaigia / Penki šaukšteliai - septintadalis mažo pakelio / Vis tamsu ir tamsu: / Ar į darbą eini, / Ar iš darbo grįžti". Vakarietiškas gyvenimo ciklas Lietuvoje vadinasi „dirbti-pirkti-šmirkti", ir kuo čia dėtos kasininkės, jos tik dirba ir perka toj pačioj vietoj, mažiau scenoje dekoracijų reikia, kad parodytum tokią realybę. Virš žiūrovų mirksi lempos, lyg šie būtų kasininkės, bet subtiliai, kad patys nejustų tam pačiam rate sėdintys. Prakutę estetai minimalizmo apologetai nebus patenkinti, jeigu pamatys, kad čia ne vien jos yra vargšės. Gražiai iš konteksto ištrauktos jų kančios, į sceną atneštos, po dienos šviesos lempa pakištos, tikras pop-artas, gal Warholas dabar gyvena trijose moteryse.
Gryna ir išvalyta darbininkės giesmė, kiekviena kitokia, bet algos didesnės nori viena, antra, gal ir trečia, jos viena kitą papildo, skaičius nesvarbus, neskaičiuosime pardavėjų, kad suskaičiuotume jų vargus. Masė, kiekis, milžiniški kiekiai, nesibaigiančios akcijos, tūkstančiai minčių, nesustojantis konvejeris. Kas nutiko su existence minimum idėja? Optimizuokitės, galvokite tik apie tai, kas reikalinga, kaip čia galvojate, pamirškite tai, šlamšto atsikratykite. Tegyvuoja švara ir sintetika, nieko gero, jei pienas atsiduoda karve, o žuvis - žuvimi, su feiri plauti obuolius. Slėpti mintis po uniforma, neišsiskirti ir neteršti eterio. Užsidi... Ne - gauti algą. Krepšys pilnas, čekis išmuštas, klaidų nėra. Linkime jums „Geros dienos!".
