Atpažįstamumo scenografijai Marta Vosyliūtė suteikė cituodama, ironizuodama kitų režisierių ir scenografų darbus – Eimunto Nekrošiaus „Hamletą“, Rimo Tumino ir Artūro Areimos „Vyšnių sodą“, Oskaro Koršunovo darbus.
Išmokę dirbti kartu, Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai neišmoko savarankiškai kurti. Išmokę mušti, trypti ritmus, neišmoko įžūliai priešintis mokytojui.
Pažvelkime formaliai: valstybinių teatrų siūlomos premjeros Vilniaus publikai pristatytos beveik vienu metu, abiejose pasirodo daug moterų, spektakliai atstovauja pramoginiams žanrams.
Gildas Aleksa ir teatro grupė „Teatronas“ agresyvioje komedijoje „Kas prieš karą pasiduokit“ pateikė aibes klausimų, kuriuos bando nagrinėti sociologiją studijuojantis Erikas Vasiljevas.
Šiame ankštame spektaklyje praktiškai viskas tampa simboliais. Deja, visi simboliai, taikomi į tuos pačius savianalizės vartus, neteko savo autonominės galios ir liko daugiau ar mažiau tušti.
Klaipėdos jaunimo teatro naujausių darbų minifestivalis Vilniuje: mokytojai grįžta prie savo pradžios, mokiniai – prie vaikų knygų, dramaturgai – prie gyvenimo absurdo.
„Jelizavetoje Bam“ eksploatuojamas tas pats teatrališkumas, tik kiek kitaip. Natūraliai kyla klausimas, ar įmanoma visiškai kitame kontekste tomis pačiomis meninėmis priemonėmis pakartoti poveikį?
Kad aktorius žiūrovui būtų įdomus, o spektaklis – paveikus, istorijos pasakotojas pats turi tapti aktyvistu, išmanyti ne tik istorijos liniją, bet žinoti galimas interpretacijas, turėti argumentų ir kontraargumentų.
Apsispręsim ar ne? Imsimės ryžtingų veiksmų ar liksime bevaliai mums primestų nuostatų vykdytojai? Varnas tai pabrėžia ne forsuodamas, o lyg žaisdamas eilinėje repeticijoje.
