Kai nelieka „ugnies“, yra tik „veidas“, kaukė: „naujos teatro kalbos“ erzacai, tarmės ir greitakalbės, kurios, net jei skambėtų kaip keiksmai, nesuerzintų didžiausio religinio, teatrinio ar švietimo sistemos ortodokso.
Objektų ir fantazijos teatre sunkiausia žiūrovui – jam pačiam tenka sudominti save spektakliu. Arba jis atsipalaiduoja, nurimsta ir medituoja, arba muistosi, atsiriboja ir laukia vaidinimo pabaigos.
Aštrusis Artūras Areima ėmėsi spektaklio vaikams. Bet pasakojimas apie jausmus nė kiek nedvelkia šiluma ir dvasine švara, todėl rekomenduotinas vyresniems vaikams ir suaugusiems žiūrovams.
„Kankinys“, deja, liko drungnas, neištesėjęs brutalumo (komiško ar ne) pažado. Be skonio ir kvapo, nors galėjo pažaisti pojūčiais – jei ne scenoje papilamu benzinu, tai bent sporto salei tinkamu prakaito tvaiku.
Nemanau, jog pirmosios premjeros turėtų būti vertinamos, nes šiuo atveju Koršunovas savo spektakliu surengė provokaciją ne žiūrovams ir visuomenei, o veikiau aktoriams ir kūrybinei grupei.
Smagu, kad jauni menininkai ieško galimybių kurti ir bendradarbiauti. Tik kuo toliau, tuo pikčiau darosi mąstant apie valstybinius teatrus, kurie jauniesiems kūrėjams nesudaro galimybių dirbti po savo stogu.
Aktorius prisileidžia personažą, o tuo pačiu ir žiūrovą, jaudinančiai arti savo dvasios šerdies, riba tarp kuriančiojo ir kūrinio nuplaukia Dublino kanalais.
Didžiausias trukdis nuoširdžiam, gerokai atgyvenusiam kičui ir todėl vientisai spektaklio stilistikai buvo tos nelemtos Szymborskos eilės. Skambantys tekstai tiesiog siaubingai gadino dailų spektaklio vaizdą.
Per tris mėnesius „Žuvėdra” buvo pristatyta keturiuose festivaliuose. OK teatras pateikia ištraukas iš užsienio teatro kritikų atsiliepimų.
