Simbiozė: mes jūsų, jūs – mūsų

Scena iš spektaklio. Gintaro Lukoševičiaus nuotrauka

Galima paspėlioti, kuo šiandieninės Lietuvos teatro publiką gali sudominti Bertoldo Brechto pjesė „Kaukazo kreidos ratas“. Istorija apie motinos paliktą ir svetimos merginos iš gailesčio priglaustą vaiką galbūt galėtų apeliuoti į šiandieninės Lietuvos socialinį kontekstą, kuomet išvažiuojantys į užsienį uždarbiauti tėvai palieka likimo valiai savo vaikus? Pernelyg tiesmuka, be to, pastarasis motyvas šaukiasi refleksijos ir užuojautos tokių vaikų likimui, o tai Brechtui vargu ar rūpėjo, bent jau ne šioje pjesėje. Prologe „Kreidos rato“ istorija pristatoma kaip vaidinimas, turintis sutvirtinti dviejų pokario kolūkių ginčo baigtį. Ginčijamasi buvo dėl žemių, ganyklų, kurios karo metu iš vieno kolūkio perėjo kitam. Taigi, vedamos paralelės tarp palikto vaiko ir paliktų žemių sakytų, jog ne tiek svarbu kilmės, kraujo ryšiai, o svarbūs yra meilės darbai, rūpinimasis ginčo objektu – kas jis bebūtų, vaikas ar gimtosios vietos. Žinoma, dviejų kolūkių derybų motyvas šiandien pasirodytų komiškas. O turint galvoje dabartines lietuviškas realijas, kuomet savininkai vis dar neatgauna tėvų turėtos nuosavybės, kalbos, kad nebūtinai tau turi tekti tai, kas prigimtinai priklausė, nuskambėtų tiesiog nepadoriai.

Raimundas Banionis, režisavęs pjesę Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, pagrobto vaiko istoriją pristato kaip šiandieninio lietuviško mėgėjų teatro vaidinamą spektaklį. Sumanymas visai vykęs, turint galvoje pjesės pagrindinio motyvo folklorinę prigimtį, sakmiškumą, nesudėtingus charakterius ir siužetą. Profesionaliems aktoriams suvaidinti mėgėjus, kurie, savo ruožtu kuria kitus vaidmenis, gali būti visai įdomi užduotis. Tik klausimas, kaip ji bus atlikta.

Pakankamai kūrybingai tai padaro Albinas Keleris, sukūręs mėgėjų teatro režisieriaus (kuris savo ruožtu vaidina teisėją Azdaką), vaidmenį. Viena vertus, Keleris vaidina tam tikrą „provincijos režisieriaus“ klišę – isteriškai besiblaškantį „meno kankinį“ komiškai sušiauštais ševeliūros likučiais, kupiną kuo kilniausių meninių aspiracijų ir  priverstą kamuotis su stuobriais vaidintojais. Elementaru, bet išbaigta ir aistringai suvaidinta. Tuo tarpu kurdamas teisėją Azdaką, utriruodamas jo girtuoklio savybes ir santykius su padėjėju, vis dėlto neprašuoliuoja tais pačiais septynmyliais šaržuotos vaidybos žingsniais pro įvykius, kuriuose Azdakas pasirodo kaip nelengvai perkandamas personažas, kuris nėra toks kvailas, kad nesugebėtų išgirsti tiesos apie save. 

Deja, to nepasakysi apie kitus panevėžiečių spektaklio personažus, kurie kokie pasirodo spektaklio pradžioje, tokie ir nueina nuo medinės klojimo scenos (scenografas Sergejus Bocullo) spektakliui baigiantis. Tai galioja tiek pagrindinei veikėjai, Eleonoros Koriznaitės Grušei (kuri yra dar ir vaidintoja Danutė), tiek ir jos mylimajam Donato Kalkausko Simonui Chachavai (kuris – ir vaidintojas Darius). Grušė išlieka pavyzdinga ir teisinga nuo pradžios iki galo, Simonas toks pats teigiamas ir netašytas. Nei šelmystės, nei aistros, nei kitokių prieskonių, kurie leistų personažams nebūti tokiems „jokiems“. Meilės linija spektaklyje skurdi, nesugalvota, kaip ją įkūnyti grynai teatrinėmis, režisūros ir vaidybos priemonėmis, o ne vien dramaturgo tekstu. 

Neišnaudojamas ir vaidintojų pavyduliavimo motyvas, jis lieka tiesiog kaip komiškas štrichas, kurio komiškumas vėlgi labai tiesmukas ir netoli vedantis.  Vaidintojas Joris (Almantas Vaišnys), turintis vaidinti nemylimą Grušės vyrą, pavyduliauja vaidintojui Dariui, vaidinančiam Grušės mylimąjį Simoną Chachavą. Joris kuriamas kaip tipiškas vietine tarme kalbantis treninguotas „bachūras“, nevaldantis kumščių. Ar nepernelyg menka užduotis profesionaliam aktoriui ir profesionaliai scenai? Sumanymas perkelti spektaklį į mėgėjų sceną juk neturėtų reikšti mėgėjiškų vaidybos priemonių naudojimo.

O paprasčiau tas klausimas skambėtų taip: ar jums nenuobodu vaidinti šitame spektaklyje (pvz., Astai Preidytei, Lolitai Martinonytei, Laimai Mališauskaitei – „graikišką chorą“)? O štai žiūrėti – nuobodu. Tarpais net labai. Nes be pjesės siužeto įvykių jame beveik nieko nevyksta. Nei tarp aktorių, nei aktoriuose. Kita vertus, kaltinimą nuobodumu lengvai atremtų bet kas, nežmoniškai šaltoje teatro salėje praleidęs ilgą vakarą ir įsitikinęs: Panevėžio žiūrovai spektaklį sekė kantriai, per pertrauką namo neišbėgiojo, o pabaigoje plojo net stovėdami. Tokia teatro ir žiūrovų simbiozė – jūs mūsų, mes jūsų. Ir tuo viskas pasakyta.