Į „Koloniją Antiką“ buvusiame Lukiškių kalėjime einu pro sunkius metalinius vartus, einu greta grotų, kažkada saugojusių ir kalinusių. Einu siauru koridoriumi, pro apsnigtas būdas – tuščias jau kažin kiek laiko. Einu į kiemą, pro duris ir prie šulinio. Pakeliui sutinku dar kelis tokius kaip aš – einančius, ieškančius, radusius ar pasimetusius. Einu dar nežinodama, kur ateisiu.
Pauliaus Markevičiaus režisuota „Kolonija Antika“ pasitinka visai kitaip nei galima būtų tikėtis po apsilankymo „Café existans“. Buvusiame kalėjime nėra džiugaus kavinės šurmulio, lengvų pokalbių, įtraukiančių ir apglėbiančių šiltų spalvų. Aktoriai čia nebe draugiški erdvės šeimininkai, nepastebimai įviliojantys į veiksmą. Tiesa, ir kolonijoje norinčiųjų laukia kavinė, bet čia ji veikiau pabėgimas, atsitraukimas, užkulisiai, nei veiksmo vieta ar apmąstoma kultūra. Kolonija pasitinka su visu šios vietos svoriu ir krūviu, su daugybę metų kauptu liūdesiu, pykčiu, skausmu.
Tad nenuostabu, kad kolonijoje vyrauja dūmai ir prietema. Painiose erdvėse, kur aukštus skiria metalinės grotelės, o koridorius juosia sunkios durys, tarsi tamsoje pasiklydę gyvūnai tarp žiūrovų išnyra aktoriai. Aprengti Faustos Naujalės kurtais pilkų-sidabro atspalvių kostiumais, jie, regis, stengėsi būti pamatyti atspindėdami kartais tamsą perskrodžiančius spindulius (šviesų dailininkas Martynas Norvaišas). Tačiau juodos žymės ant jų kostiumų sako, kad būti matomiems nepavyko: teko ne kartą kristi ant kolonijos aukštus skiriančių grotelių, laiptų, grindų. Kristi, nes buvo nepastebėti ir parblokšti, nes nepavyko išlaikyti pusiausvyros, kai pastatas pradėjo siūbuoti kaip Odisėjo laivas Borėjo sukeltoje audroje. Arba todėl, kad kelyje į Akropolį („Akropolį“?) netikėtai pasirodė automobilis, kurio vairuotojas nespėjo laiku sustabdyti.
Nors kolonija nė kiek neprimena kavinės, su erdve scenografė Sigita Šimkūnaitė abiejuose darbuose elgiasi panašiai. Sava kalba kalbantį, vizualiai ir taip jau turtingą pastatą ji pripildo dideliais ir mažais objektais, detalėmis, apgyvendina tuščius kampus: renkasi su tuo, kas jau yra, bendradarbiauti, pratęsti, išryškinti atmosferą. Kolonijos prietemoje daug daugiau erdvės klaidžioti, pamesti ir surasti veiksmą, aktorius ir žiūrovus, nei buvo kavinėje. Čia telpa keisčiausi kontrastai: šalto metalo dekoratyvios gėlės; funkcionalių metalinių grotų ir grotelių ažūriniai raštai; metalo formose sustingusios žmonių kūno dalys ant nuolat kur nors praeinančių gyvųjų skulptūrų kūnų ir pastato sienų; nebenaudojamos kalėjimo kameros, tampančios užuovėja, priedanga, atokvėpiu aktoriams ir kai kuriems klaidžiojantiems žiūrovams; tamsą nušviečiančios automobilių lempos, pasakojančios ne apie galimybę pabėgti, išsigelbėti, o apie kelionės pabaigą; vaivorykštė, įkurdinta viename tamsiausių kolonijos kampų. Bene įspūdingiausias objektas, traukęs sustoti ir kuriam laikui pamiršti aktorius – jau pačioje pirmoje erdvėje pasitikęs šulinys. Priartėjus paaiškėja, kad vanduo jame įsisukęs į verpetą ir švytėdamas traukia pasiduoti. Panerti? Ne kaip Narcizui pulti į gelmes siekiant patirti savo paties grožį, o pasiduoti stichijos vilionei, hipnozei ir nerti į kitą tikrovę. Patyrinėti skirtingų pasaulių ribą savarankiškai, netarpininkaujant Pitijai.
Panašiai abiejuose Markevičiaus spektakliuose elgiamasi ir su tekstu. Nors turinys juose skirtingas, vis dėlto jau kavinėje buvo aišku, kad tekstas čia – nepagrindinė išraiškos priemonė. Jis svarbus, bet nebūtinas: net jei nieko neišgirdai ar išgirdai tik pokalbių apie meilę ir meną nuotrupas, patirti vis tiek buvo ką. Kolonijoje nuo teksto tolstama dar toliau. Čia jo ir mažiau, ir jis mažiau reikšmingas kūriniui suvokti. Aktoriai vis dar kalba, sako tekstus, kreipiasi vieni į kitus, į kosmosą, į žiūrovus, kartais, regis, ir į dievus. Tekstų – spektaklio kūrėjų užrašytų ir istorijos paliktų – yra ir ant sienų. Bet žodžiai čia svarbūs ne kaip informacija, o kaip emocija. Ir, tiesą sakant, ne tiek pats tekstas, kiek jo nebuvimas, nesuprantamumas, trūkinėjimas ir įtrūkius užpildanti Ernesto Kaušylo muzika bei čia susirinkusiųjų kūnai kuria Kolonijos patirtį.
Tie kūnai, kavinėje buvę atskiri personažai su savomis pasakojimo linijomis, visi skirtingi su skirtingais savo geismais ir tikslais, kolonijoje suvienodėja, tampa labiau žmonių formomis nei individais. Ir čia visi dvylika turi savo linijas, bet žiūrovams jas užčiuopti sunku. Net ir sekant vieną iš aktorių (Emiliją Dūdaitę, Gytį Ivanauską, Oksaną Griaznovą, Pijų Ganusauską, Roką Petrauską, Roką Siaurusaitį, Simoną Dovidauską, Sofiją Gedgaudaitę, Vilmą Raubaitę, Ainą Gasiūnaitę, Igną Algirdą Stanį arba Liepą Strazdaitę), bandant įsiklausyti į tekstą, vis tiek galiausiai teks atsitrenkti į uždarytas kameros duris. Atrodo, kad tai, ką tikrai pavyksta perprasti, tėra kūno trajektorija erdvėje, ne personažo linija. Net ir veiksmui pradėjus kartotis, apsisukus pasakojimo ratui, kelis kartus apėjus visas erdves, pasakojimas, regis, vis tiek praslysta tarp pirštų ar metalinių grotų ažūro.
Telieka pasiduoti lėtam kolonijos pasauliui ir stebėti, kaip aktoriai, ginkluoti automobilių lempomis, vėl pasirodo dūmuose skendinčioje buvusio kalėjimo prietemoje. Tarsi naktį kelyje įtampos akimirkai sustingę žvėrys. Virpančiomis širdimis laukiantys: ar spės sustabdyti? Nors žvelgiant į liūdnus jų veidus ir purvinus kostiumus tampa akivaizdu: nespėjo. Tai, kas vyksta – tarsi Sizifo akmens ridenimas, nesibaigiantis baimės ir skausmo kartojimas, kuriam pasmerktos šios žmonių – arba gyvūnų – sielos.
Žvelgiu į tas klaidžiojančias sielas, raudoną lempų šviesą, tarp gyvų ir mirusiųjų įsimaišiusias atgijusias skulptūras, ir dabar suprantu, kur esu. Čia Hadas, čia požemio pasaulis, čia pasmerktų ir išgelbėtų sielų buveinė. Tik jos jau niekas nebesaugo. Nebėra nei Cerberio, nei Charono, nei mirusiuosius čia atlydinčio Hermio. Nebėra žynių – tarpininkų tarp pasaulių ir laikų. Nebėra Letos ir Kokito. Nebėra nieko, tik tamsoje klaidžiojančios sielos, pasmerktos amžinai laukti bausmės arba išgelbėjimo. Šešėliai ir vaiduokliai, kurių ir prieš spektaklį jau buvo pilnos Lukiškių sienos. Kurių pilnos visų didžiųjų miestų gatvės, visos kalvos, tarpekliai ir pelkės. Šešėliai ir vaiduokliai, kurie liudija visų laikų, visų gyvenusiųjų skausmą.
Liudyti skausmą, su žiniomis apie pasaulį ir žmones nuo pat Antikos perduodamą kiekvienam europiečiui, nėra pati maloniausia užduotis. Kaip ir prisiminti tuos ir tai, ką noriai paliktume Hade ar už storų kalėjimo sienų, vartų, grotų. Markevičiaus „Kolonija. Antika“ imasi to nemalonumo: renkasi liudyti ir tai daro itin jautriai. Čia esame kviečiami klaidžioti jausmuose ir prisiminimuose, pabūti su tais, kurių skausmas sukūrė mūsų istoriją ir kurs ateitį, bent trumpam pasiduoti apleisto pasaulio, pastato, žmogaus melancholijai. Pabūti liūdname grožyje, kuriam nebūtinas konkretus tekstas, vardas ar veidas.
