Antika – neišsenkamas įkvėpimo šaltinis. Antikinės pjesės dramaturgijai suteikė pamatines žmonių tarpusavio santykių istorijas, apdainavo mitus ir iki šių dienų inspiruoja daugybę literatūros kūrinių. Drąsioji Antigonė, prakeiktasis Edipas, kerštingoji Medėja – istorijos, kurios iki šiandien kalba apie žmogų.
Į antikos pasaulį pasinerti nusprendė ir režisierius Paulius Markevičius savo naujuoju spektakliu „Kolonija. Antika“. Spektaklis vyksta unikalioje erdvėje – Lukiškių kalėjime. Einant link spektaklio vietos pasitinka garso įrašas su aktorių atsiminimais, o koridoriuose – kartoniniai plakatai su įvairiais šaukiniais, pavyzdžiui, „Ką, žvėrys, galvojot, kad negrįšim?“. Įžengę į kalėjimo koridorius atsiduriame tarytum mistinio antikinio banginio pilve – erdvė pilna sceninių dūmų, šalto apšvietimo, nepertraukiamo garsinio fono, koridorių su aukštyn vedančiais laiptais. Prieangio viduryje stovi didelis cilindras su sūkuriuojančiu vandeniu, visa ko pradžia ir pabaiga. Po kalėjimo erdves klaidžioja pilkais drabužiais vilkintys ir mašinų žibintais nešini aktoriai – antikos kūrinių vėlės. Kartais netikėtai praeina vienas kitas nuogas kūnas – pozuotojai.
Apie „Koloniją. Antiką“ galvoti sunku – spektaklio veiksmas lėtas, fragmentiškas, tai yra antikos impresija, užaštrinto efemeriškumo kūrinys, dominuoja choreografija. Aktoriai kaip vėlės erdvėje dažniausiai juda lėtai, stoviniuoja pakampėse, apžiūrinėja kalėjimo sienas, vienutes, kalba pavienėmis antikos dramas menančiomis frazėmis, jomis išrašinėtos ir kalėjimo prieangio sienos. Pavyzdžiui, receptas neaiškiam tikslui pasiekti „veršelio lavoną apdėti šaknimis ir pūdyti 30 dienų“.
Keista, kad pasirodę pirmoje scenoje aktoriai išnyksta geroms dešimčiai minučių – zuji ratais, lipi laiptais, blaškaisi po kalėjimo aukštus ir negali jų rasti, tarytum pats būtum tapęs vienu jų – be tikslo slankiojančiu, pasimetusiu, atsidūrusiu užburtame rate. Vėliau aktoriai pasirodo vėl, nors norėdamas atsidurti veiksmo sūkuryje turi jų ieškoti: štai dauguma susirinko trečiame aukšte ir įnirtingai bando užkopti šlaitu, kad pasiektų metalinę pirštinę; o štai jau kitame sektoriuje visi svirduliuoja, tarsi būtų įstrigę laive audringo vandenyno viduryje.
Šis Markevičiaus darbas savo partitūra ypač primena jo spektaklį „Geismai, šventieji ir kiti pastebėjimai apie pasaulio begalybę“ – kaip ir tame spektaklyje, dramaturgija sudėta iš pavienių frazių, parinktų, rodos, labiau pagal skambesį negu pagal prasmę, kviečiama labiau būti ir patirti, o ne suprasti ir analizuoti. Tad ne veltui nemaža dalis „Kolonijos. Antikos“ žiūrovų – gan atsipalaidavę: pasiėmę gėrimo iš erdvėje veikiančio baro tiesiog klaidžioja, šnekučiuoja, kol kiti įnirtingai sekioja paskui praeinančius aktorius, siekdami rasti veiksmo epicentrą.
„Kolonija. Antika“ akcentuoja potyrį, kviečia galvoti, ką jaučiame būdami šioje erdvėje. Koks jausmas klaidžioti iš pradžių išties nelabai aiškia koridorių sistema, girdėti per visus aukštus aidinčius aktorių balsus ar pučiamą ragą, uosti smilkalus ir ieškoti, iš kur jie sklinda? Su kuo atėjome, klausia mūsų aktoriai, – su baime ar viltimi? Nerti į netipinio spektaklio kūną gali būti baisu, tačiau unikali vieta ir forma nuteikia viltingai – kam leisti dominuoti?
Galiausiai po geros valandos veiksmas prasideda iš naujo – į prieangį sugrįžta du vyrai, lėtai sukdamiesi vienas aplink kitą, vardindami įvairius prisiminimus. Tenka rinktis – išeiti ar eiti ir sužinoti, kas tuo pačiu metu vyksta kitose kalėjimo erdvėse. Tai skiria „Koloniją. Antiką“ nuo kito Pauliaus Markevičiaus darbo „Cafe existans“: kadangi „Kolonija. Antika“ vyksta cikliškai, atsiranda galimybė pamatyti, kas tuo pačiu metu vyksta keliose skirtingose erdvėse. Taip pat „Cafe existans“, priešingai negu čia, yra tam tikro siužetinio nuoseklumo, aiškiai, kad ir fragmentiškai, pasakojamos istorijos jausmo.
Pažiūrėjusi pasikartojančias pirmąsias scenas kitose erdvėse, pasirenku išeiti. Mane išlydi prieangio sienų užrašai, ramiai sūkuriuojantis vandens cilindras, koridoriuje sudėlioti plakatai ir, galiausiai, lauke skambantys aktorių balsai. Atgal į naktį, atgal į šiuolaikybę, prisiminus, kad antikos aidas niekada nėra labai toli.
