Leonarda Jekentaitė
 |
| Elgeta – Vytautas Paukštė |
Nežinau, ko tikėjosi ir ko sulaukė į pirmąją premjerą Nacionaliniame dramos teatre atėjusi publika, nes buvau teatre kitą dieną, bet galiu pasakyti, kad buvau sukrėsta išskirtinio spektaklio pagal A. Strindbergo trilogiją „Kelias į Damaską“. Tokio seniai jau nemačiau šioje salėje. Pirmieji garsai nuskambėjo kraupiai ir čaižiai, nukeldami mus į patį giliausią infernalinį lygį, žemiau kurio leistis jau nebeįmanoma, vienintelis kelias – aukštyn į šviesą, ir to leidžia tikėtis spektaklio pabaiga. Beje, ypatingą įspūdį daro šio spektaklio muzikalumas (kompozitorius Gintaras Sodeika): be jokių perspaudimų, su ypatingu jautrumu vidinio veiksmo pokyčiams.
Geriausių žodžių nusipelno scenografija (Jūratė Paulėkaitė), – ne veltui norvegai šiai scenografijai suteikė savo pagrindinę metų premiją. Sunku pasakyti, koks scenovaizdis labiau tinka iki pamišimo suskilusiai žmogaus sielos erdvei išreikšti. Čia netikėtai regime septynias stiklines vitrinas, kuriose atsiduria tie personažai ir tie daiktai, kurie tampa svarbiausi draminiam veiksmui. Nors man ir nekilo asociacija su septyniomis didžiosiomis nuodėmėmis, bet ji labai tiksli, nes beprotystė visada susijusi su nepajėgumu dorotis su savo doroviniais nusikaltimais. Kita vertus, absurdiškai „atsitiktinai“ atsidūrę greta šiaip jau nesuderinami daiktai ir yra būdas kurti siurrealistinę tikrovę su jos paradoksaliais klausimais mūsų protui ir sąžinei. Tik taip tampa suprantami ir iki detalių logiški sergančios sąmonės personažų dialogai, – personažų, kurie tam tikru momentu išnyra iš gelmės ir trumpam tampa svarbesni už kitus, nors tuoj pat užleidžia vietą kitam egzistencinio nerimo provokuotojui. Stikliniai-veidrodiniai segmentai, atspindėdami skaudančią sielos pusę, tampa lyg ir savotiškais anatominiais preparatais, – sustingęs ligos simptomas sušvyti pragariško juodumo ir ugninio raudonio fone.
 |
| Scenografija, apšvietimas ir kostiumai harmoningai kuria vidinės disharmonijos pasaulį. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Scenografija, apšvietimas (Eugenijus Sabaliauskas) ir kostiumai (Agnė Kuzmickaitė) harmoningai kuria vidinės disharmonijos pasaulį, kurį pagrindinis veikėjas Nepažįstamasis nori pereiti iki galo, apčiuopti savo karščiuojančia sąmone tai, kas gali sugrąžinti ramybę, susieti vienovėn sueižėjusią, mirtimi ir prakeiksmu pažymėtą vidinę visatą: pirmiausia meilę Damai (Eglė Barauskaitė) – savo sielos archetipo simbolį. Nors keisti, bet realūs pagrindiniai veikėjai vizualiai priešpriešinami suvienodėjusiems, sustabarėjusiems, papilkėjusiems nuo sklerozės veikiamos atminties dulkių ir savotiškais paminklais tapusiems „reikšmingiesiems“ iš praeities, vis tebedarantiems įtaką ir vis reikalaujantiems sau dėmesio. Todėl grimas ir kostiumai reikšmingi ne tik formaliu „skandinaviškumu“, bet ir tikslia charakteristika – pamėklišku veido, plaukų, drabužių baltumu, paradoksaliai akcentuotomis detalėmis: atsikartojančios psichiatrinės ligoninės rankovės (primenančios tramdomuosius marškinius), idiotiškai dideli ir „gražūs“ Nepažįstamojo dukters kaspinai, pragariška Gydytojo (Igorio Reklaičio) ar Cezario (Dariaus Meškausko) šypsena – lyg išblukusi antkapio skulptūra staiga imtų ir nusijuoktų mums į veidą.
Nuoširdaus pagyrimo verti aktorių darbai: jų dėka girdim ir iki smulkmenų suvokiam puikų, niuansuotą tekstą, kadaise išjaustą dramaturgo, o dabar – režisieriaus ir Klaipėdos dramos teatro aktorių. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Vytautas Anužis kažkuo privertė prisiminti kadaise matytą Vytauto Paukštės Mindaugą – neherojišką herojų, kuris būtent šiuo savo neherojiškumu daro suprantamą ir artimą kiekvienam jo kentėjimą. Nelės Savičenko Motinos vaidmuo pagaliau leidžia įžvelgti ne tik sėkmingai eksploatuojamą gražios moters įvaizdį, bet ir gilaus vidinio potencialo, sudėtingus ir nenusakomus charakterius galinčią kurti aktorę, nebijančią išorinio „negražumo“. Muzikalia plastika sužavi Dariaus Meškausko Cezaris, organiškai įkūnijantis Nepažįstamojo garsinį „aidą“ ir jo vaizdinį alter ego. Kraupiai pavojinga, aštriu skustuvu mosikuojanti Igorio Reklaičio sukurta Gydytojo figūra – „kerštaujančio“ kažkada nuskriaustojo ir pažemintojo abstrakcija. Raiškus ir įsimintinas Vytauto Paukštės Elgetos personažas. Net ir antraeiliai personažai: Sesuo (Regina Šaltenytė), Senis (Bronius Gražys), Nepažįstamojo dukra (Eglė Jackaitė), tiksliai intonuojami, tampa būtini spektaklio visumai, nes būtent jie daro vizualinę ir draminę atmosferą išbaigtą.
Apibendrinant tektų atkreipti dėmesį, kad šis Oskaro Koršunovo spektaklis yra spektaklis suaugusiesiems (ne dėl nuogybių ar kitokių erotinių ekscesų – jų čia visai nėra), nes kreipiasi į mūsų dvasią be jokių infantiliškų išlygų. Režisierius pastatė rimtą ir radikalų spektaklį, tokį, kokie buvo jo patys pirmieji darbai. Bet dabar jau negelbsti jokie juokai – tai rūstaus periodo patirtis, autentiški praeito gyvenimo liudijimai, ieškant, klystant ir skausmingai tikintis iš savęs ir aplinkinių išsigelbėjimo. Beje, reikėtų tik pasidžiaugti tuo, kad režisierius ėmėsi užduoties pateikti mums naują interpretaciją to, ką padarė Norvegijoje: mums juk taip trūksta susitikimo su rimta dramaturgija. Kiekgi galime važinėti tomis pačiomis vėžėmis: kelintą kartą statyti „Belaukiant Godo“ ir vis tuos pačius Čechovo ar Shakespeare’o siužetus. Beje, naujai interpretuota Norvegijoje statyta Fosse’s pjesė „Vinter“ ne tik tapo muzikiniu kūriniu, bet ir taip buvo įkūnyta „Kotrynos“ bažnyčioje, kad iš psichologinės istorijos virto kosminių mastelių žmogiškumo misterija.
Manau, kad kovo 7 d. spektaklis „įvyko“, ir tai lėmė Klaipėdos teatro aktorių bei statytojų talentas ir nuoširdžios pastangos, nors medžiaga yra tokia sudėtinga, kad kiekvieną kartą, matyti, teks iš visų jėgų kovoti už šimtaprocentinį rezultatą.
