 |
| Sviftas (Rimgaudas Karvelis) ir jo namų šeimininkai Patrikas (Edmundas Mikulskis), daktaras Ričardas Simpsonas (Vytautas Rumšas jr.), Estera Džonson (Eglė Gabrėnaitė) |
„Et imitare, si poteris“ – „sekite juo, jei įstengsite“ – užrašyta ant Jonathano Swifto antkapio, kuriam epitafiją sukūrė jis pats. Kaip ir nekrologą („Eilės Dr.Swifto mirties proga“), parašytą dar 14 metų prieš mirtį ir išspausdintą likus 6 m. iki tos lemtingos datos.
Tai buvo stulbinanti ir kerinti žaidimų, apsimetinėjimų, automistifikacijų epocha, kurioje įkyrias ir nelengvas Anglijos partijų rietenas ir kovas dėl Airijos nepriklausomybės vertė pamfletais ir alegorijomis Jonathanas Swiftas ir jo draugai iš priešingų stovyklų – „Trijų grašių operos“ autorius Johnas Gay, „The Spectator“ žurnalo įkūrėjai Addisonas ir Steele‘as, vienas didžiausių Anglijos satyrikų Alexanderis Pope‘as – ak, nusipelnęs siužetinio vingio ir „Da Vinčio kode“... Visa ši švytinti optimizmu, tikinti minties pergalėmis ir aštriu žvilgsniu, o neretai – kandžiu žodžiu švietimo epocha ir įkvėpė dramaturgą Grigorijų Goriną parašyti trečiąją trilogijos dalį „Namą, kurį pastatė Sviftas“.
„O viskas prasidėjo nuo laivų“,– prisimena Sigito Račkio Galilėjus, prieš daugiau nei dešimtmetį su romantišku ir teatriniu polėkiu skelbęs didžiuosius pasaulio geografinius ir pasaulėžiūros atradimus. Tada, 1992-aisiais, neplanuotai jubiliejiniais Amerikos atradimo metais, tai irgi skambėjo kaip didžiųjų atradimų laikas, kuris, logiškai, šiandien susmulkėjo iki partinių peštynių, pamfletų rašymo ir visais mastais sumenkėjusios teatro scenos.
Todėl ir kalbėjimas apie Swiftą ir jo epochą šiandien, Račkio režisuotų „Svifto namų“ kontekste, gali skambėti lyg Guliverio šnekėjimas įkyriems ir irzliems liliputams. Nes visai ne tai jiems šiandien rūpi, o guliveriai atrodo tiesiog kaip svetimkūniai ar paprasčiausios anomalijos jų valstybės kūne. Dabar statomi scenoje „Svifto namai“ tapo kalba apie teatrą ir jo butaforinę esmę.
Marko Zacharovo filmas „Namas, kurį pastatė Sviftas“, keista, nukentėjo labiau nei ankstesnieji: ir „Paprastas stebuklas“, ir „Tas pats Miunhauzenas“ kone be perstojo sukami įvairiais kanalais, bet „Namas...“ buvo rodomas itin retai. Ir kažin ar todėl, kad jis meniškai ne toks vientisas, ne tiek įtaigus. Spėju, kad čia kaltas ir atsiradęs Gorino pesimizmas, ir aiški, bekompromisė apeliacija į individualias žmogaus pastangas – nebūti liliputu, kai aplink jų tiek daug ir visi po kojomis taip ir šmirinėja, nekartoti savo ankstesniojo gyvenimo, t.y. neįstrigti dabartiniame sąstingyje. O Sviftas, didžiojo teatro sumanytojas, yra jau nutilęs. Gorino pjesėje jis dar prabyla, ima režisuoti savo laidotuves, bet Račkio spektaklyje – tik liūdnai šypsodamasis kartu su žiūrovais stebi veiksmą. Ir joks jis ne mokytojas, o aktoriai jo bažnyčios prieglaudoje – nebe mokiniai. Čia pergales švenčia liliputai, keista, sugebantys manipuliuoti savo mokytoju: bet ir tai nėra spektaklio mintis.
 |
| Hipnozės seansas: nesuvokiamas Kažkas (Mantas Vaitiekūnas) ir Rausvaplaukis Konsteblis (Mindaugas Capas). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos. |
Natūralu, kad Gorino pjesė paseno, – ji vis dėlto ne tokia abstrakti ir jos kandūs spygliai buvo nukreipti į konkrečią epochą (galbūt ir konkrečius žmones). Šiandien tam adresato beveik neliko, ir visas politines potekstes buvo būtina panaikinti. Sigitas Račkys šioje „teatro fantazijoje“ (koks visa pateisinantis žanras!) pasiliko vieną – teatro temą. Scenoje Gintaras Makarevičius surentė Mažojo teatro scenos analogą (Mažiausią Vilniaus teatrą?), ir viskas čia sukasi apie apgavystes, nesuprantamus besidžiaugiančių savimi apgavikų ritualus ir aktorius. Tačiau drauge abu kūrėjai ligi lubų pripildė sceną prastos butaforijos ir itin abejotino skonio: faneriniais nameliais, eklektiška netvarkinga apranga, vaidybos stilių maišalyne. Kurdami teatrą visi staiga pabėgo nuo teatrališkumo ir ėmėsi pačios įkyriausios vaidmens kūrimo metodikos – „nudavinėti“ personažą. Jie šmirinėja ne mažiau už liliputus, bet kas jie tokie, kas ta mistinė meilė Stela, kodėl Sviftas nutilęs – tai niekam nesvarbu. Aktoriai pabunda tik vienoje vietoje, kai Mindaugo Capo ir Audriaus Bružo realistiškai kuriami konstebliai (jie prižiūri tvarką ir tarp mūsų, publikos) pakviečiami į sceną, ir jau ten prasideda Capo konsteblio pabudimas. Pati procedūra – vėžį varanti intermedija apie parapsichologus, bet vien Capo dėka išlaikoma pusiausvyra tarp parabolės ir tikrovės. Vientisesnė regisi ir liliputų scena, kuri paradoksais gvildena karjerizmą ir prasimušėlius, tačiau iškelta problema – ar aukštesnis liliputas nelieka liliputu – kalba, deja, ir apie pačią vaidybą. O ji, ko gero, labiausiai dera spektakliams vaikams ir išduoda, kad ir šis spektaklis artimiausias tam stiliui.
Kažką „nudavinėdami“ aktoriai kelia vienintelį klausimą: ar jie supranta bumerangu patiems grįžtančias Gorino mintis? Ar jiems ne pernelyg pavojinga tokiame spektaklyje kalbėti apie teatrą ir apie liliputus? Bet, ko gero, čia klystu, nes publika ploja ir net stoja (kaip šiandien daugumoje spektaklių), ir spektaklis tikriausiai yra puikus ir kerintis. Jei labai sumažėji. Ir labai labai sumažini savo poreikius. Sekite, jei įstengsite.
