O galėjo būti nenušlifuotos ir todėl gyvos mizanscenos, neišmoktas ir todėl dar girdimas tekstas, sutrikę ir todėl tokie artimi personažai.

…viską apgaubia nuolat sunkėjanti melancholija. „Lokis“, sutalpinęs savyje tiek daug veiksminių, prasminių linijų, išlieka vienspalvis.

Spektaklio kūrėjai išsikelia ambicingą uždavinį: prisikasti prie esmės. Kad tai daryti verta ir reikia, patvirtina Cantat ir Luckaus tragedijos.

Kitokio buvimo scenoje patirtis čia yra neabejotinas privalumas – ir greičiau aktoriams nei pačiam spektakliui.

Abu pašnekovai sufalsifikuoti, dirbtinai šios istorijos sujungti. Jiems belieka vaidinti pasivaikščiojimą prieš atsitiktinius Vingio parko žmones ir atrodyti eiliniais praeiviais.

…ir galbūt todėl dauguma puikių spektaklio aktorinių darbų kelia vienintelį klausimą: ko mes taip ilgai laukėme?

Atrodo, kad iš visų veikėjų spektaklio kūrėjai labiausiai prijaučia „Delhi“ šokio autorei, kuri žmonių skausmą paverčia meno kūriniu.

Mes, žiūrovai, ilgėjomės aktorių. Šitą labiausiai supratau „Žydrajai paukštei“ persiritus į antrąją pusę.