Kartoju sau kaip Irina iš „Trijų seserų“: „Kam prisiminti!“, kai į galvą vis lenda dvidešimties metų senumo Eimunto Nekrošiaus „Dėdė Vania“. Gerai tiems, kurie jo nematė, – jie gali turėti savo „Dėdę Vanią“, Jaunimo teatre ką tik pastatytą Algirdo Latėno.
 |
| Voinickis (Evaldas Jaras), Auklė (Irena Tamošiūnaitė) ir Serebriakovas (Nerijus Gadliauskas) |
Visai nesinori pasiduoti maskviškės kritikės Marinos Davydovos melancholiškai intonacijai: siaubingai pavargo čechoviški tekstai, siaubingai pavargo režisieriai, įprasmindami šiuos pavargusius tekstus, mes, iškankinti Čechovo, pavargome žiūrėti šiuos pavargusius spektaklius – tarsi žaistum žaidimą, ieškodamas skirtumų tarp 126-osios ir 125-osios, pavyzdžiui, „Trijų seserų“, „Dėdės Vanios“ ar „Žuvėdros“ versijos. Pas mus masteliai kiek kiti, tad čia ir svetur matytų čechoviškų pastatymų pavargti neužtektų – režisieriai išmoko ne tik perrašinėti, kupiūruoti Čechovo tekstus, bet svarbiausia „įprasminti“ juos šiandien gyvenančio, jaučiančio, mylinčio ar pykstančio, „filosofuojančio“ žmogaus intonacija, o ji kiekvieno skirtinga. Kiekvieno atskiro režisieriaus ir kiekvieno atskiro aktoriaus. Pavyzdys – kaip tik šie du, tą patį mėnesį pasirodę čechoviški spektakliai, skirtingi ne vien režisūriniais sprendimais.
Taigi Čechovas nepakeičiamas tada, kai norisi reflektuoti savo būvį laike. Dramaturgas leidžia šį būvį tirštinti iki skaudžiausios tragedijos, bet leidžia ir iš jo pasijuokti – kasdienybė su jos ligomis ir sveikata, meilėmis ir išdavystėmis, darbu ir tinguliu, jaunyste ar senatve – patikrina ne vien žmogaus, bet ir meninę režisieriaus bei aktorių prigimtį. Kiek juose yra sveiko įniršio ir jėgų gyventi, o kiek – praėjusių laikų apgailestavimo, kiek – autoironijos, atsparumo įtakoms, kūrybiškumo, o kiek – kūrybinio nuovargio bei inercijos. Juk kas ne kas, o kasdienybė yra geriausias ir savo amžiaus, ir pomėgių, ir gyvenimo būdo patikrinimas. Scenoje.
Dėl vieno dalyko abu minėti režisieriai neabejotinai teisūs – Čechovo veikėjai šiose pjesėse nėra sukriošėliai, apgailestaujantys dėl neišsipildžiusių svajonių, taigi juos tiek Mažajame, tiek Jaunimo teatre vaidina beveik personažų bendraamžiai. Tada šis „apgailestavimas“ įgauna visai kitokią spalvą – yra dėl ko būti negailestingam visų pirma sau, nes nors likimas dar taip bjauriai nepasisuko ir gyvenimas vilčių nesudaužė, tai atsitikti gali bet kada. Ir jaunieji Tumino auklėtiniai, berods, iš šios „baimės“ semiasi tokios sceninės energijos, kad arba utriruodami veikėjus (kaip Ilonos Kvietkutės vaidinama Nataša ar Audriaus Bružo Prozorovas), arba drąsiai suteikdami jiems savo intonacijas, plastiką, pagaliau požiūrį į vaidinamą situaciją (kaip Latėnaitė, Valda Bičkutė – Maša, Jokūbas Bareikis ir Ramūnas Cicėnas – Tūzenbachas, Mantas Vaitiekūnas – Solionas), priverčia Čechovo pjesę suskambėti ir asmeniškiau, ir aktualiau. Ką jau kalbėti apie Arūno Sakalausko suvaidintą Veršininą – kitokį ir iš kitur nei Prozorovai, viliojantį savo kitoniškumu ir kitokia patirtimi, dar vis žavingai galantišką, bet... jau atsargesnį, racionalesnį ir net ironiškesnį. Regis, neįveikiamas atstumas yra tarp jo, jau ne kovojančio, rizikuojančio, o dažniau filosofuojančio ir tarsi tuo pateisinančio savo neryžtingumą (pulti stačia galva į meilės nuotykį su Maša) keturiasdešimtmečio, ir gerokai jaunesnių seserų... Tuminas nėra režisierius konceptualistas, redukuoti spektaklio konfliktą iki vieningai minčiai paklūstančio sprendimo jam niekad nepavykdavo. Drįstu sakyti, kad tai iki šiol padarydavo scenografai, pirmiausia Adomas Jacovskis. Bet šiam režisieriui visad pavykdavo iš detalių – nuotaikų šukių, atmosferos dvelktelėjimo, juolab vienos ar kitos aktoriaus savybės, vaidybos manieros – sukurti gyvenimo pramaišiui su teatru iliuziją. Ir tas sąlygiškumo, teatrališkumo bei realumo, beveik buitiškumo junginys priversdavo statomą kūrinį suskambėti savitai ir formos, ir turinio prasme. Suteikdavo spektakliui mozaikiškos, bet vis dėlto neišbyrančios visumos pojūtį.
 |
| Voinickis (Evaldas Jaras). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Kas kita – Algirdo Latėno režisūra, kurią įvardyti „aktorine“ po tiek statytų spektaklių tarsi jau nekyla ranka, bet vertinti kaip pilnavertę taip pat sudėtinga. Ne vien todėl, kad turėdamas aiškų savo spektaklio „piešinį“ ir pasikliaudamas aktoriais, šis režisierius labiau linkęs „dekoratyviai“ inscenizuoti dramaturgo tekstą. Dekoratyviai ta prasme, kad praėjęs darbo su Nekrošiumi mokyklą savaip išmoko vaizdiniais ir įvaizdžiais užpildyti sceninio veiksmo spragas. Tiesa, Nekrošius turėdavo ir turi jam vienam žinomą bei įvaizdžiais papildomą spektaklio sumanymą, priversdamas tuos įvaizdžius ir išsidėlioti į bendrą visumą, ir paklusti stiliaus vienovei, o Latėno spektakliams būtent to ir trūksta. Per skambu būtų sakyti – autorystės, greičiau – individualumo, „suvaldant“ ne tekstą ar situacijas, o spektaklio materiją. Tuos vidinius spektaklio konfliktus, kuriuos su savo patirtimi, ankstesniais vaidmenimis, net savo gyvenimo būdu, troškimais, skoniu, savo kasdienybe atsineša vaidinantys aktoriai ir kartu dirbantys scenografai. Štai kodėl, mano manymu, Jaunimo teatro „Dėdė Vania“, kaip pasakytų trys seserys, pasenęs. Pasenęs mažiausiai dešimtmečiu savo dekoratyvumu ir vaizdingumu, savo inertiškumu sprendžiant ir akcentuojant tas mizanscenas, kurios šioje pat scenoje buvo vaidintos prieš dvidešimtmetį, savo išties susmulkėjimu iki miesčioniškos melodramos, po kurios nelieka nieko kito, tik... gyventi taip ir toliau, tarsi nieko neįvyko. Ir keista, kad šie trisdešimtmečiai – Aldona Bendoriūtė (Jelena Andrejevna), Nerijus Gadliauskas (Serebriakovas), Aušra Pukelytė (Sonia), Tomas Kizelis (Vaflia), šiek tiek vyresni – Evaldas Jaras (Dėdė Vania), Rolandas Kazlas (Astrovas) kartoja savo „tėvų“ intonacijas, gyvena pagal jų ritmą, rengiasi pagal jų madą, o svarbiausia – nebeturi aistros mylėti, nebemoka linksmintis ir kentėti taip, kaip galėtų tik jie. Be dirbtinės poezijos ir dirbtinių gėlių, be blizgių karolių ir moherinių šalių, nunešiotų ir sutrintų drabužių, apdulkėjusių baldų krūvos ir saldžių valsų. Kad ir prie vieno didelio medinio stalo... Gaila, bet režisieriui ir aktoriams šįkart nepadėjo scenografas Gintaras Makarevičius, mokantis ir galintis išvalyti sceną nuo senų rakandų; kostiumų dailininkė Daiva Urbonavičiūtė, pavyzdžiui, ir taip sunkiai Aldonai Bendoriūtei pasiduodančią Jeleną Andrejevną pavertusi podiumo parodija, o Serebriakovą – idiotiška kadaise Vlado Bagdono kurta replika, visai sumenkinusi, suprastinusi Voinickį ir Astrovą. Fausto Latėno „lengvieji“ intarpai kažkodėl primena rusiškų serialų užsklandėles, po kurių Astrovo ir Voinickio „konfliktai“ įgyja jau „Nacionalinės medžioklės (ar žvejybos) ypatumų“ intonacijas.
Prieš spektaklį kalbėjęs režisierius perspėjo, kad kūrėjai suko pjesės paantraštės keliu: scenos iš kaimo gyvenimo. Štai turbūt kur šuo pakastas – jauni žmonės ne pirmą kartą ir ne konkrečiai sau atranda Čechovo tekstus, prie kurių štai jau šimtas metų su vis nauju požiūriu grįžta kiekviena teatro kūrėjų karta, o tarsi taiko juos šiandienos (?) kaimo gyventojams ir bando prisimatuoti jų paveikslus. Žinoma, kad tie paveikslai nelinksmi, bet ir iki tikros nevilties jiems toloka.
Kad ir kaip būtų, spektaklį – ne, ne gelbsti, o gyvybės (kad ir juoko, kad ir atradimo džiaugsmo) jam suteikia Aušros Pukelytės Sonia ir Rolando Kazlo Astrovas. Toks Astrovas, kurio pavidalas bent man šiek tiek primena naivų ir idealistišką miškų Don Kichotą, kuris norėdamas patikti širdies damai paaukoja ūsus, bet puikiai supranta, kad nei pats ką myli, nei jį kas pamils. Ir Sonia – kiek laukiniška ir baikšti, kalbanti greitakalbe, nes įprato prie kasdienio darbo ritmo, simpatizuojanti Astrovui, bet priversta gelbėti ne save, o namus...
Antroje „Dėdės Vanios“ dalyje, į pabaigą, Latėnui, regis, pavyksta racionaliau sudėlioti ir „įvaizdžius“, ir nuotaikų kontrastus. Tada, kai svarbiau ne detalės variacijos, o atskiros scenos nuotaika – Sonios ir Astrovo naktinio dialogo, dvaro pardavimo, Astrovo su Voinickiu susitaikymo, – kai susitelkiama į tai, kas sakoma ir kas daroma, ir pamirštama personažo „forma“ (ypač Gadliausko ir Jaro), tada spektaklis įgauna tikresnį ir net jaudinantį skambesį. Tada ir Čechovo žodžius išgirsti tarsi čia, staiga, šių žmonių pasakytus. Tokius paprastus ir kasdieniškus, iki kraujo pažįstamus ir neatsibostančius.
