Naujausią ir jau antrąją Klaipėdos dramos teatro šio sezono premjerą „Lūšies valanda", įvykusią paskutinėmis rugsėjo dienomis, be patetikos galima vadinti debiutine net keliais aspektais.
Pirmą kartą
Pirmą kartą uostamiestyje pastatyta garsaus švedų romanisto ir dramaturgo Pero Olovo Enquisto psichologinė pjesė. Be to, Klaipėdos dramos teatro scenoje debiutavo ne tik žymi latvių režisierė Mara Kimelė, bet ir du jauni aktoriai - Jonas Baranauskas ir Marius Pažereckas, taip pat viduriniosios kartos aktorė Virginija Kochanskytė, pastaruoju metu žiūrovams geriau pažįstama kaip skaitovė ir įvairių literatūrinių vakarų vedėja.
Dar vienas labai svarbus įvykis, kad pirmą kartą po kelerių metų pertraukos, virtusios ištisa amžinybe aktoriams ir miestiečiams, praveriamos vis dar restauruojamo Klaipėdos dramos teatro durys. Kūrėjai ne tik siekia suvaldyti ir prisijaukinti dar dažais kvepiančią būsimą repeticijų salę, bet ir primena, kad pačioje miesto širdyje esantis teatro pastatas jau rodo pirmuosius gyvybės ženklus ir kviečia žiūrovus netolimoje ateityje vėl į jį sugrįžti.
Publika turėjo galimybę įvertinti dabartinę pastato būklę ir kiek neįprastoje, bet jaukioje kamerinėje aplinkoje kartu su aktoriais išgyventi jauno vaikino, uždaryto į psichiatrijos ligoninę už paslaptingomis aplinkybėmis įvykdytą pagyvenusios poros žmogžudystę, istoriją. Nebaigta restauruoti repeticijų salės erdvė ir atmosfera tapo idealia šio spektaklio, kurio veiksmas nukelia į psichiatrijos ligoninę, scenografijos dalimi.
Išgavo netikėtumo efektą
Klaipėdiečių spektaklis P.O.Enquisto „Lūšies valanda" nuo pirmų akimirkų intriguoja publiką, nes pjesės situacijos ir įvykiai sunkiai nuspėjami, o kiekvienas personažas savaip įdomus ir turintis savų paslapčių bei interesų.
Nuolat iškyla dilema, kuris iš jų yra protagonistas, vedantis pagrindinę mintį: ar senelio namus sudeginęs ir dvigubą žmogžudystę įvykdęs vaikinas (akt. Jonas Baranauskas), ar jauna disertaciją rašanti mokslininkė Lizbetė (akt. Renata Idzelytė), atliekanti mokslinį eksperimentą su pažeistos psichikos pacientais, ar į penktą dešimtį įkopusi švedų pastorė (akt. V.Kochanskytė), siekianti išsiaiškinti keistos istorijos aplinkybes. Tiesa, scenoje dar veikia realus ir labai simpatiškas veikėjas Katinas Valius (akt. M.Pažereckas), šiame spektaklyje tampantis kone centrine ašimi, apie kurią sukasi veiksmas ir svarbiausi veikėjų dialogai.
Režisierė, sumaniai scenos reljefe įkurdinusi su Vaikinu nuolat gyvą kontaktą palaikantį realiai nerealų Katino personažą, išgavo netikėtumo efektą, kuris dažnai suardo tirštą psichologinio realizmo prisodrintą spektaklio atmosferą. Juolab kad Katiną vaidinantis jaunas aktorius M.Pažereckas ypač judrus, plastiškas, gebantis įsikomponuoti bet kurioje erdvės kertelėje ir retsykiais scenoje atliekantis beveik akrobatinius šuolius virve. Negalėdamas kalbėti žmonių kalba, jis visą savo energiją koncentruoja į fizinę-plastinę išraišką ir tokiu būdu verbalizuoja savo mintis. Ypač įsiminė iki graudulio komiška nekastruoto Katino „morčiaus kančių" scena. Vaikino ir Katino tandemas spektaklyje darnus, aktoriai tarsi Siamo dvyniai dažnai veikia išvien ir grakščiai papildo vienas kitą. Vaikinas gana šventvagiškai keletą kartų murkiantį Katiną prilygina Dievui, motyvuodamas tuo, kad jis niekada nieko neklausinėja ir nekaltina, o būnant greta mielo padarėlio apleidžia vienišumo ir kaltės jausmas dėl padaryto sunkaus nusikaltimo.
Išradingai provokuoja
Vaikiną vaidinantis aktorius J.Baranauskas, pasakodamas savo gyvenimo istoriją dviem labai skirtingoms moterims, jas išradingai provokuoja, erzina, išveda iš kantrybės, siekdamas įrodyti savąją nešablonišką tiesą. Dažnai aktoriui tai padaryti pasiseka, o kai kada jo provokacijos „pakimba" ore ir subliūkšta, nepasiekusios adresato.
Vaikinui iš dalies pavyksta įtikinti ir sulaužyti tik vienos moters, pasirinkusios netipišką ir sudėtingą moters daliai žmonių sielų ganytojos kelią, mąstymą. Jaunoji mokslininkė Lizbetė, „užvirusi" visą „košę" su Katinu ir pasitraukusi iš kovos lauko, iki pabaigos išlieka suirzusi ir nusivylusi nepavykusio mokslinio eksperimento rezultatais.
Jau pačioje eksperimento pradžioje Lizbetę šokiruoja pirminės apklausos rezultatai, nes daugiau kaip 80 procentų klinikos pacientų pageidavo savo palatoje turėti ne spalvotą televizorių, o kokį nors gyvą padarą, kuriuo galėtų rūpintis. Egoistiškai įsigilinusi tik į savo asmeninės karjeros problemas, Lizbetė neprisiima jokios atsakomybės už sugriautus žmonių likimus.
Spektaklyje iškeliama dieviškosios meilės ir dogmatinio tikėjimo į Dievą (pastorė) ar mokslo pažanga (mokslininkė) problematika. Didžiausia drama ir esminis lūžis įvyksta pastorės sąmonėje. Išgirdusi vaikino istoriją, ji nutaria visiems laikams pasitraukti iš bažnyčios. Nors kaip tik tuomet, suvokusi kažką labai svarbaus, ji ir tampa tikra pastore.
Beveik neatpažįstama
Žiūrovai, įpratę girdėti sodrų ir profesionaliai „pastatytą" skaitovės V.Kochanskytės balsą, šiame spektaklyje pamato visišką aktorės priešingybę.
Jos vaidinama pastorė, apsivilkusi pilkšvu dalykišku kostiumėliu, „susilaižiusi" viršugalvyje plaukus į „kuodelį", užsidėjusi akinius storais rėmais, susikaupusi ir be pašalinių emocijų, bet itin subtiliai bando įsiklausyti į tardomo vaikino istorijos peripetijas. Tačiau, kada įvyksta esminis lūžis, kai pastorė pradeda tikėti, jog anapus žmogiškojo suvokimo ribos egzistuoja mistinė „25-oji valanda", o katinas panašus į Dievą ir moka mąstyti, kalbėti bei šypsotis, žiūrovams lieka nelabai aišku.
Tiesa, premjeroje labai žmogiškai šilta atrodė scena, kai pastorė atidžiai pažvelgia į Katiną ir išvysta jo šypseną. Galbūt įsiklausymas ateityje turėtų virsti šiek tiek aktyvesne pozicija. Norėtųsi įvairesnių prisitaikymų, kurie įneštų į kuriamą vaidmenį daugiau spalvų ir niuansų: nesutikti, prieštarauti, kovoti, gintis, kol galų gale pripažinus partnerio pranašumą, garbingai pasitraukti.
Tačiau aktorės pastangos ir siekis išsiveržti iš pripažintos skaitovės ir vakarų vedėjos amplua, tampant scenoje beveik neatpažįstama, yra tikrai ryškiai pastebimos ir sveikintinos. Manyčiau, ne mane vieną maloniai nustebino ne tik išorinis, bet ir vidinis pirmą kartą Klaipėdos dramos scenoje vaidmenį sukūrusios aktorės V.Kochanskytės pokytis.
Kai viskas vyksta kitaip
Spektaklyje pasigedau ryškesnės pačios režisierės pozicijos, režisūrinių akcentų, kurie galbūt praplėstų iracionalius pasakojimus apie ribinę, sunkiai protu paaiškinamą „25-ąją Lūšies valandą", jaukius senelio namus ar stebuklingą arfos skambesį šaltą žiemos naktį.
Džiugu, kad latvių režisierė pasitiki aktoriais ir leidžia jiems išbandyti savo jėgas. Tačiau ne visada aktoriai pajėgūs savo talento ar charizmos jėga prisodrinti scenos erdvę pulsuojančios gyvybės energijos.
Jei jau scenoje režisierė išdrįso įkurdinti materialų „katiną", tai norėtųsi ir daugiau simbolinių ženklų, padedančių aktoriams įtaigiau atskleisti charakterius ir pjesės idėjų pasaulį.
Juolab kad pats kūrinys ir spektaklis tikrai ne kriminalinis detektyvas, vedantis jauno vaikino padaryto nusikaltimo pėdsakais. Tai greičiau magiško realizmo su mistikos elementais persmelktas pasakojimas apie Dievą ir apie žmogui nepažinius dalykus, kurie tik intuityviai nujaučiami ar nuspėjami, bet realiai sunkiai įrodomi. Pjesėje iškeliama idėja, kad anapus egzistuoja kažkokia ribinė „25-oji Lūšies valanda", nepavaldi žmogiškai logikai ir įprastos paros ritmui, kurios metu viskas vyksta kitaip.
Religijos ir tikėjimo tema
Viename interneto portale teko skaityti, kad pjesės autoriaus P.O.Enquisto gimtasis kraštas, esantis šiaurės rytų Švedijoje, Vesterboteno krašte, yra davęs Švedijai net 15 garsių rašytojų. P.O.Enquistas įsitikinęs, kad rašytojais juos padarė tų vietų, per tūkstantį kilometrų nutolusių nuo Stokholmo, griežta religinė aplinka. „Mes augom apsupti klausimų: kas yra gera, kas bloga? Ar egzistuoja amžinybė? Kas yra anapus žvaigždynų? Religija galėjo atsakyti į visus tuos klausimus, tačiau tie atsakymai buvo apgailėtini. Juos galėjai rasti fundamentalistiniuose Biblijos tekstuose, bet jų nepakako."
Religijos ir tikėjimo tema viena svarbiausių šioje pjesėje. Dievas egzistuoja kažkur anapus, kaip ta magiška „25-oji valanda". Todėl pjesės autorius ir spektaklio kūrėjai vaikino žmogžudystę siekia išteisinti, palikdami laisvę žiūrovams patiems nuspręsti ir padaryti savas išvadas. Nužudoma ne iš dyko buvimo, bet siekiant išsaugoti nuostabius, senelio išpuoselėtus vaikystės namus, kad jų nesuterštų svetimi žmonės. Savotiškas protestas ar kova už tikėjimą ir meilę. Meilė ir yra Dievas, todėl gali pasireikšti netikėčiausią gyvenimo akimirką ir turi daugybę keisčiausių pavidalų - katino, jaukių namų, artimo žmogaus... Tik ar visada žmogus per įkyriai gaudžiantį kasdienybės triukšmą pajėgus išgirsti dieviškos arfos skambesį ir suprasti iš anapus jam siunčiamus ženklus?..
