Atrodytų, sunku rasti mažiau šiems laikams tinkantį dramaturgą nei Friedrichas Schilleris su savo moraliniais idealais, istorinėmis temomis, romantiniu polėkiu ir tikroviškumo atmetimu vardan „idealios tiesos“. Tačiau režisūros prerogatyva yra įrodyti priešingai. Artūras Areima pastatė jau trečią Schillerio pjesę, ir šis kryptingumas intriguoja, tačiau ar atveria jaunas režisierius „Veimaro klasicizmo“ autorių šiuolaikinei publikai?
Galima numanyti, kad labiausiai režisierių Schillerio siužetuose (būtent siužetuose, o ne kokiose kitose dramų ypatybėse) traukia nuožmi vyro ir moters kova. Šią temą galima įžvelgti daugelyje Areimos spektaklių, svarbi ji - ko gero, net svarbiausia - ir naujajame darbe „Marija Stiuart“, pastatytame Vilniaus mažajame teatre. Abiejų karalienių - Elžbietos ir Marijos, kurias spektaklyje vaidina Elžbieta Latėnaitė ir Indrė Patkauskaitė, - santykiai su grafu Lesteriu (Tomas Rinkūnas) ir Mortimeru (Daumantas Ciunis) yra centrinė „Marijos Stiuart“ interpretacijos ašis. Režisierių visad domino vyro ir moters santykių paradoksai, abipusė manipuliacija, artumo troškimas ir negebėjimas suartėti. „Marijoje Stiuart“ Areima dar užkabina dvasinės nebrandos, netgi infantilumo aspektą ir pirmiausia jį išryškina karalienės Elžbietos paveikslu. Grafas Lesteris - šaltakraujiškas veidmainis, puikiai gebantis naudotis Elžbietos silpnybėmis. Sklaido režisierius iliuzijas ir vaizduodamas Mortimerą, pasiryžusį paaukoti gyvybę už Škotijos karalienę, bet nesugebantį susitaikyti su atstūmimu. Idealizuoja jis tik Mariją, oriai ir išdidžiai, o kartu žmogiškai priimančią jai skirtą bausmę (beje, egzekucijos scena, matyt, neatsitiktinai primena Carlo Theodoro Dreyerio „Žanos D'Ark kančią“). Nepasakytum, kad Areima niveliuoja ir valdžios temą, tačiau jai, mano manymu, pritrūko personažų atpažįstamumo ir pačios temos aktualumo argumentų (juk ne apie XVI a. pabaigos Angliją režisierius, tikiuosi, norėjo kalbėti...).
Vis dėlto Schilleris - tai ne Strindbergas, kurio „Freken Juliją“ taip pat šiame teatre Areima pastatė prieš keletą metų, ir ne taip lengva „išlukštenti“ personažų psichologiją iš pakilios retorikos kiauto. Puikiai suvokdamas šią sunkinančią aplinkybę, Areima nevengia vietomis parodijuoti romantizmą pranašaujančios Schilllerio dramos stiliaus. Ir čia pat tarsi siekia parodyti alternatyvą dirbtinei ir egzaltuotai jausmų raiškai. Anaiptol ne visada tai pavyksta. Santūrios, „prižemintos“ intonacijos ir „sutramdyti“ gestai dar negarantuoja vaidybos tiesos. Apskritai, sakyčiau, kad jei Areima, neblogai valdantis formą ir gebantis plėtoti mintį, daugiau dėmesio skirtų darbui su aktoriais, galbūt išmėgintų visiškai naujus aktorinės egzistencijos būdus, jo kūryba įgautų naują kvėpavimą.
Grįžtant prie minėtos parodijos, ji įgyja ir kitą reikšmę. Jau esu išsakiusi mintį, kad Vilniaus mažajame teatre turbūt nėra nė vieno spektaklio, kuriame vienokiu ar kitokiu pavidalu neapsireikštų Rimo Tumino fantomas. Artūras Areima yra Maestro mokinys, tad sąsajos nestebina. Visų pirma galima prisiminti faktą, kad pats Tuminas Maskvoje 2000 m. yra statęs šią Schillerio pjesę, tik jo versija vadinosi „Vaidiname... Schillerį!“. Štai būtent šitą „vaidiname“, panašu, ir ironizuoja Areima. Jo spektaklio Elžbieta irgi yra aktorė, tačiau josios vaidyba vertinama visiškai kitaip - kaip nebrandumo, kartais - bejėgiškumo išraiška. Perspaustos, demonstratyviai teatrališkos vaidybos scenas taip pat galima laikyti replika mokytojo spektakliams. Kita vertus, Tumino teatro dvasia yra taip persmelkusi kai kuriuos aktorius, pavyzdžiui, Almantą Šinkūną, Tomą Stirną, Tomą Kliuką, kad tai neišvengiamai suteikia spektakliui tuminiško dvelksmo, kurio jaunasis režisierius, net ir oponuodamas mokytojo teatro sampratai, nesikrato.
Vis dėlto, kad ir kaip vertintum tuminišką gyvenimo, kaip teatro, koncepciją ir spektaklių stilių, jo režisūrinis metodas yra labai nuosekliai paremtas individualia menininko pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Būtent individualios teatro vizijos dažniausiai pasigendu ne tik Artūro Areimos, bet ir kitų jaunų režisierių kūryboje. Tikiu, kad galbūt aiškiai apibrėžto projekto Areima ir neturi, tačiau nuojautą, kokiu teatru jis tiki ir kokį norėtų kurti, tai tikrai. Tik nesu įsitikinusi, ar Schillerio tipo dramaturgija veda tos vizijos link.
