„Šv. Speigas“: režisierius Aleksandras Špilevojus kuria tikrą šou, nevengia žavėti ir priblokšti žiūrovo efektais, kurie tokiam vesternui puikiai tinka.
Režisierius Luca Vassos pabrėžia poros, siekiančios viską padaryti tinkamai, santykių dramą, pabaigoje įgaunančią melodramatiškų elementų, tačiau naujų įžvalgų šia tema nepateikia.
Pabrėžiant vien veikėjo kilnumą, tyrumą ir gerumą, dingsta tikroviškumas. Liudvikas Rėza tampa herojumi iš neatmenamų laikų, o ne žmogumi.
„Remygos“ siužetas įdomus realybėje ir žmogaus psichikoje vykstančių fantasmagorijų sankirta, tik scenoje šie pasauliai egzistuoja sau, kol kas neatrandant juos jungiančios ašies.
Šokėjai scenoje įgalina dinamiškai judėti mintis, kurios išsakytos statiška teksto forma „surakintų“ klausančiojo smegenis, reikalaudamos per kelias minutes įžvelgti sąsajas, kurioms atrasti pats choreografas turėjo keletą metų.
Šokėjai įtraukia į bendravimo galimybių ir (ne)pakankamų atstumų variacijas – jie džiugina ir baugina, kelia šypseną ir skatina susierzinimą, pabrėžia lygiateisiškumą ir konkurenciją.
Aktoriai Jolanta Dapkūnaitė ir Dainius Gavenonis vaidina pašėlusiai, demonstruoja savo profesinį piką – ir galbūt dėl to artėjant finalui aiškiau atsiveria dramos seklumas, nepagrįstumas.
„Mėlyna Mėlyna“ – universalus, gyvybingas ir lengvas santykio tarp žmonių ir objektų kūrimosi piešinys mėlyname fone.
Akivaizdu, kad Roberto Walserio „Pasivaikščiojime“ pasakojamos istorijos Rolandą Kazlą sužavėjo atvirumu. Rašytojas atvirai kalbasi su skaitytojais, Kazlas – su žiūrovais.
