Jau pats dviejų šokėjų ir choreografų Arūno Mozūraičio ir Adriano Carlo Bibiano Kauno miesto kameriniame teatre sukurto šokio spektaklio „Pakankamas atstumas“ pavadinimas kelia daugybę minčių. Apie jį, siedami su asmenine biografija, nemažai kalba ir patys kūrėjai, o kasdieniame mūsų žodyne pastaraisiais metais žodis „atstumas“ užima tvirtą poziciją. Bet viskas ne tik apie tai. Nusigręžus nuo nūdienos realijų, žodžių junginys „pakankamas atstumas“ gali kalbėti įvairiomis temomis. Nuo pakankamo atstumo vairuojant automobilį, dalyvaujant eisme (o šis klausimas buvo ypač aktualus žiūrovams, premjeros vakarais sausio 20, 21 d. keliaujantiems į teatrą per pūgą) iki kultūrinių skirtumų bendraujant. Juk dažnai tenka girdėti iš šiltesnės geografinės zonos sugrįžusiųjų komentarus apie tai, kaip neįprastai ten vyksta pokalbis su nepažįstamaisiais, prieinančiais arčiau, nei mums priimta, gal net įsibraunančiais į mūsų susikurtą gana didelę asmeninę erdvę. Atstumas tarp įvairių objektų bei subjektų ir tarp nepažįstamųjų, draugų, artimųjų mums nusako tam tikrą ryšį tarp vieno ir kito. Taip pat užduoda klausimą, ar ta riba - mūsų subjektyvus sprendimas, ar kompromisinis susitarimas, o gal kažkieno primesta taisyklė.
Trečiasis spektaklio „veikėjas“ - virvė - simbolizuoja atstumą: ji kartu ir jungia, ir atskiria. Kiekvienas judesys ir veiksmas su ja, vaizduojantis personažų bendravimą, apgalvotas. Kartais ji kuria lygiateisį, dialogu pagrįstą ryšį, kartais pasitelkiama abejonės, neužtikrintumo ir netikrumo nuotaikai išlaikyti. Dar kitais atvejais ji tampa brutalumo ar net smurto įrankiu. Paveikūs kompozitoriaus Andriaus Stakelės sprendimai įgarsina kiekvieną virvės trakštelėjimą ir girgžtelėjimą. O šviesų dailininkės Monikos Šerstabojevaitės apšvietimas, kuriame vyrauja šilti, retesniais atvejais pereinantys į šaltesnius tonai, sufleruoja, kad šiame spektaklyje su žiūrovu išlaikomas pakankamas atstumas, leidžiantis sutelkti dėmesį į pokalbį tarp dviejų šokėjų-personažų.
Šokėjai įtraukia į bendravimo galimybių ir (ne)pakankamų atstumų variacijas - jie džiugina ir baugina, kelia šypseną ir skatina susierzinimą, pabrėžia lygiateisiškumą ir konkurenciją. Juk kasdien patys atsiduriame panašiose mizanscenose, nustatome atstumus sau ir kitiems. Tačiau scenoje visi atvejai patvirtina, kad šioms situacijoms susidaryti būtinas kontaktas, o tai skatina apmąstyti mūsų laisvę ir priklausomybę nuo kitų. Parodoma, kaip peržengus ribą ir sumažinus atstumą iki minimumo galima tapti kito įkaitu, ne tik tiesiogiai prarandant savarankišką judėjimo laisvę, bet ir laisvę apskritai. Spektaklis skatina savirefleksiją apie atstumus plačiąja prasme, apie ribas, kurias mes suteikiame kitiems ir mums suteikia kiti, apie tai, kada išlaikoma autonomija, o kada prarandamas „aš“.
Šokio spektaklis „Pakankamas atstumas“ sudomins ir tuos, kurie šiuolaikiniame šokyje šalia konceptualių sprendimų kartais pasigenda paties judesio, nes čia vyrauja būtent jis, o šokėjai išlaiko intensyvų ir dinamišką ritmą. Be to, šis darbas dar kartą pažymi rudenį Kauno miesto kameriniame teatre organizuojamo festivalio „Išeities taškas“, suteikiančio progą jauniesiems kūrėjams pristatyti save ir pademonstruoti eskizus, svarbą. Šis spektaklis - festivalio laureatas - tik patvirtina, kad idėja sėkmingai išauga į visavertį šokio įvykį.
