Teatrų vaikams ir jaunimui asociacija „Asitežas“ kasmet vykdo projektą „Teatras keliauja pas vaikus“, kuriuo šalies mažesniuose miestuose ir miesteliuose gyvenantiems jauniesiems žiūrovams suteikia galimybę pamatyti įdomiausius profesionaliojo teatro spektaklius. Šiemet dvidešimt šalies teatrų, kuriančių vaikams ir jaunimui, savo kūrinius pristato Suvalkijoje.
Jau treti metai, kai prie projekto prisijungė ir Scenos meno kritikų asociacija, kurios nariai lankosi projekto renginiuose ir rašo kritikos tekstus. Taip aš, būdama šios asociacijos narė, atsidūriau Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje, kur mažieji marijampoliečiai galėjo pamatyti „No Shoes“ teatro ir Kauno miesto kamerinio teatro interaktyvų spektaklį vaikams „7 ratai“ (režisierė Ieva Jackevičiūtė).
Šioje bibliotekoje lankiausi pirmą kartą. Įėjusi pro duris stipriai nustebau – šiuolaikiškas interjeras, jaukiai ir estetiškai išplanuotos erdvės, patrauklios knygų lentynos, patogios darbo vietos, skaityklos. Čia aktyviai vykdo veiklą vaikų ir jaunimo edukacijos centras. Nenuostabu, kad bibliotekoje nemažai lankytojų, tarp jų – net ir keletas užsieniečių. „Kaip kokiame didmiestyje“, – pamaniau sau. Belaukdama spektaklio pradžios pavarčiau ir aš dėmesį patraukusias knygas. Čia tiesiog norisi būti, skaityti ar atsinešus savo kompiuterį padirbėti. Jeigu gyvenčiau šiame mieste, turbūt tai taptų mano viena mylimiausių vietų.
Apie bibliotekos šiuolaikiškumą kalbu ne šiaip sau – jis kūrė savitą santykį su spektakliu. Šiam prasidėjus antrame bibliotekos pastato aukšte, vaikus ir juos atlydėjusius tėvelius pasitiko keturi senove menančiais drabužiais vilkintys aktoriai, it iš lietuvių liaudies pasakų knygų nužengę veikėjai. Žiūrovai susodinami aplink ratu, aktoriai dainuoja, šoka, žaidžia senovinius baltiškus žaidimus, atlieka ritualus, kviesdami prisijungti ir vaikus. „7 ratuose“ atveriama kažkuriame kitame pasaulyje egzistuojanti erdvė. Tai, ką būtų galima pavadinti mūsų kolektyvine atmintimi.
Paradoksalu, kad aktoriai, it mediumai, apibrėžtame rate leidžia įtaigiai prieš akis materializuotis senajai Lietuvos kultūrai būtent čia, modernumu alsuojančioje aplinkoje. Tai kuria ne kontrastą, o priešingai, darnų ir gilų dialogą tarp praeities ir šiandienos, leidžiantį pajusti į jokias opozicijas nedalomą savastį. Nors spektaklis skirtas vaikams, jis paliečia ir suaugusiuosius, pakviesdamas iš naujo permąstyti, kas yra žaidimas ir bendravimas.
Sveikintinas kūrybinės komandos pasirinkimas vaikams apie mūsų šaknis pasakoti ne žodžiu, o muzika ir judesiu. Tokiu būdu laužant vis dar egzistuojantį stereotipinį požiūrį į vaikams kuriamą teatrą. Neva jis turėtų būti pramoga, infantilia forma pasakojanti išimtinai linksmas ir panašaus scenarijaus istorijas. Čia taip pat yra nuotykių, tačiau žadindamas vaizduotę, kūrybiškumą – pasirodymas duoda kur kas daugiau. Mažieji labai noriai įsitraukia į veiksmą, jų nereikia raginti ar įkalbinėti, nes jis yra nenuspėjamas, intriguojantis, siūlantis kasdienybėje nesutinkamas patirtis. Nežinomybė čia jų nebaugina ir nevaržo. Viskas atrodo taip artima ir natūralu.
„No Shoes“ bendrasteigėjis Raimondas Klezys (teatrą įkūrė kartu su žmona Ieva Jackevičiūte) ir trys jaunesniosios kartos aktoriai Anastasija Marčenkaitė, Miglė Navasaitytė ir Sebastiano Geronimo mėgaujasi tuo, ką daro. Vieną akimirką kūnu net nubėga šiurpuliukai – jie tarsi paspaudžia kažkokį slaptą mygtuką ir įsijungia tai, kas suvienija išimtinai vaikus – lyg susitarę jie vienodai emocingai reaguoja į aktorių judesių kalbą.
Kaip rašoma vaidinimo anotacijoje, „tai kelionė per 7 skirtingas spalvas, garsus, kokybes, būsenas, ritualines apeigas“, – visa tai ir užkoduota pavadinime. Būtų sunku pasakyti, kur aiškiai prasideda ir baigiasi šie septyni ratai – jie atmintin sugulė kaip vientisas patyrimas. Jeigu sąmoningai reikėtų juos įžvelgti, būtų galima pastebėti skirtingas scenas-ritualus, kurie supažindina su vis nauju lietuviško folkloro elementu. Vis dėlto kūrėjai palieka laisvę, į kurį jų – garsą, spalvą ar būseną – norisi labiau fokusuotis. Tad kiekvienas žiūrovas daug ką pajuto ir pamatė savaip. Kaip ir turbūt dar kitokį žiūros tašką pasiūlo vieta, kurioje spektaklis atliekamas: šiuo atveju tai – biblioteka.
Spektaklio trūkumai? Galbūt kai kuriose scenose norėtųsi daugiau interaktyvumo, tačiau renginio pabaigoje vaikai įsitraukti, komunikuoti tarpusavyje ir su aktoriais gali su kaupu. Taip pat buvo galima pastebėti, kad kiek kitaip dėmesį laiko skirtingo amžiaus vaikai: vaidinimas skirtas vaikams nuo trejų iki devynerių metų, tačiau stipriau įsitraukė mažesnieji. Tad, regis, spektaklis tinkamesnis jaunesniems vaikams.
„7 ratai“ – gili meditacija, kuri atpalaiduoja, neįpareigoja, išlaisvina žaismingumą, leidžia panirti į savo vidų, „išsigryninti“. Sukuriama atmosfera, jog jauti, kad tave priima tokį, koks esi. Visi Ievos Jackevičiūtės kuriami interaktyvūs spektakliai mažiems vaikams – tai teatro ritualai, kurie skatina pažinti savo savastį, nesilyginti su niekuo ir kritiškai nevertinti kitų. Tai labai svarbu asmenybės raidai. Džiugu, kad šis „Asitežo“ projektas leido tai patirti ir mažesnių miestų vaikams, ypač tiems, kuriems tai buvo pirmoji pažintis su profesionaliuoju teatru.
-----
Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS projektą „Teatras keliauja pas vaikus“ ir šį straipsnį remia Lietuvos kultūros taryba.
