Šiųmečio „Naujojo Baltijos šokio“ organizatoriai žiūrovus supažindino su belgų kilmės menininko, choreografo Benjamino Kahno kūrybine mintimi. Joje – subtili provokacija, sprogdinanti fizinės patirties galia, intensyvi sąmoninga diskusija apie šauksmą ir keista nejaukos bei šmaikštumo jungtis. Tokia įvairialypė mintis buvo pamatyta ir išgirsta choreografo spektaklyje „Bless the Sound That Saved a Witch Like Me“ („Palaimink garsą, kuris išgelbėjo tokią raganą kaip aš“).
Turbūt būtų sunku sugalvoti kitą monospektaklio pavadinimą, kuris taip taikliai atskleistų choreografo idėją. Šis pavadinimas yra sakinys, iš anksto akcentuojantis spektaklio idėjos ašis. Įdomu tai, kad apie šiuos akcentus galvojama veiksmui scenoje dar neprasidėjus (jausmą aktyvina ir prieš spektaklį dalijami ausų kištukai) bei spektakliui jau pasibaigus. Pačiame spektaklyje intensyvus garsas, „gelbėjantis“ raganą-atlikėją Sati Veyrunes (Prancūzija), tarsi lieka sąmoningai neinterpretuotas. Šis efektas primena laužo ir dūmų kvapo paralelę. Pastarojo, įsigėrusio į rūbus nejauti, kol negrįžti namo.
„Bless the Sound...“ sukuriama afekto būsena skirta išjausti atmosferą, tačiau tikrasis reginio poveikis prasideda po peržiūros. Kaip jau galėjo paaiškėti, šis judesio spektaklis yra pavyzdys tų darbų, kuriuos patiri akimirkoje ir ypač – fiziškai. Atrodo, tikslinga būtų mąstyti, kad Benjamino Kahno choreografija / režisūra ir Sati Veyrunes atlikimas kvietė balso energiją suprasti kaip savikūros ir savianalizės procesą, kaip socialinio, politinio pokyčio galią, sukuriančią nuo kalno slenkančio sniego aliuziją. Vienas šauksmas virsta masės šauksmu.
Šis monospektaklis yra antroji Kahno trilogijos dalis. Pirmajame darbe „Sorry, but I feel slightly disidentified…“ nagrinėjama, kaip mes matome kitus ir kaip esame veikiami stereotipų, rasinių aspektų. Šis spektaklis buvo pristatytas ir Lietuvoje, 2022 m., festivalyje „ConTempo“. Antrasis trilogijos kūrinys „Bless the Sound That Saved a Witch Like Me“ susitelkia ties garsu, kaip fizinės ir kolektyvinės galios išraiška, o paskutinioji triptiko dalis „The Blue Hour“ kvestionuoja tylos sampratas. Kūnas – šauksmas – tyla, – tai trilogijos epicentrai. Net aptarinėjant tik šiųmečiame „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje matytą spektaklį, trijų serijų konceptas yra svarbus dėl mąstymo proceso: kūrybinio mąstymo raidos, skirtingai įrėminančios santykį tarp individo ir masių.
„Bless the Sound...“ kūrybinė komanda kvietė patirti naratyviniu požiūriu chaotišką pasirodymą. Scenoje Sati Veyrunes ima šaukti į mikrofoną. Po klyksmo stojus tylai, atlikėja ištiesusi abi rankas ima suktis – sukasi ji tol, kol ir žiūrovui ima svaigti galva. Ji persirengia. Lyg roko žvaigždės poza krato galvą ir mikrofoną. Sati Veyrunes striksi vietoje, gulasi ant žemės, stojasi, vėl sukasi. Atsisėda šalia žiūrovų – juokiasi. Jos atliekamos judesio figūros tarpusavyje nesudaro rišlios minties, bet aktualizuoti mikrojudesiai ir sąveika su garsu abstrakčiam veiksmui suteikė ir formą, ir prasmę.
Atrodo, kad nemažą dalį judesio kompozicijų Sati Veyrunes atlieka keisdama veido išraiškas. Kadangi atlikėjos akis dengia baltos spalvos lęšiai, jos transliuojamos emocijos tampa dar labiau pabrėžtinos. Ji, ne tik veido mimikomis, bet ir minimaliais kūno judesiais geba transformuotis iš scenoje matomos šokėjos į viliokę, vaiką, plėšrūnę, anime personažą. Ši transformacija vyksta taip sparčiai ir lengvai, kad visos regimos atlikėjos formos atrodo esančios ir Sati Veyrunes asmenybės dalys.
Po fiziškai ar emociškai intensyvesnių scenų, Sati Veyrunes leidžiasi į tiesioginį kontaktą su žiūrovu, retoriškai klausdama – „Are you OK?“. Gana ironiškai implikuojama, kad sudėtingas percepcijos krūvis tenka stebėtojui. Tuo pačiu užduodamas klausimas nuskamba juokingai, juk lyg ir mes turėtume klausti? Bet tai nėra vienintelė verbalizuota mintis šiame šokio pasirodyme. Nutilus muzikai, ramiu, beveik hipnotizuojančiu balsu atlikėja teigia norinti su mumis pasidalyti šauksmu, garsu be suvaržymų ir iš jo ateinančia tyla. Sati Veyrunes kvietė kartu leistis į kelionę be krypčių, be išvadų. Menama kelionė per būsenos kaitas, interakcija su žiūrovais sugrąžino atlikėją prie pradžios taško – šauksmo. Nors vizualioje ir garsinėje kelionėje stebėtojas nebuvo skatinamas daryti išvadų, po pasirodymo, tikiu, ne vieną žiūrovą pasivijo patirtų jausmų, garsų ir vaizdų atbalsis.
Sati Veyrunes kuriamus garsus – šūksnius bei žodžius – aktyvino ir Lucios Ross muzikos dizainas, konstruojamas iš tylos pauzių, tarsi meditacijai skirtos melodijos, ir aktyvaus, vietomis spengiančio, vietomis duslaus, bet kurtinančio triukšmo. Visa tai yra pojūčių, formų, stilių mišinys, atliepiantis ir atlikėjos judėjimo logiką. Vis dėlto garsovaizdis, nors vietomis atstumiantis, kviečia patirti šokėjos būseną. Panašiu principu, subtiliai ir įžūliai žaidžiama su šviesa, per ją Neillsas Doucet siūlo įsijausti, naikinti saugią stebėtojo poziciją. Blausiai apšviesti žiūrovų veidai, atlikėjai kreipiantis į publiką tarsi įtraukia žiūrovą į pokalbį, o tamsoje, spalvotų šviesų įrėminta Sati Veyrunes bei naudojamas stroboskopo efektas, sukuria sąlygas stebėtojų ir atlikėjos patirties jungčiai.
Stebint šiuolaikinio šokio spektaklius nedažnai kyla fizinis noras susitapatinti su atlikėjais. Tiesiog neįtikėtina, kaip, šiuo atveju, kūnas ir balso stygos norėjo užimti šokėjos vietą ir gerai išsirėkti. Profilaktiškai.
Tai darbas – it varnalėšos vaisius; įsivėlė į plaukus ir norisi šaukti.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
