 |
| Teatras prasideda nuo žiedo. Ir pistoleto |
Teatro pačia rituališkiausia šio žodžio prasme Lietuvoje galima ieškoti Beno Šarkos spektakliuose – organiškuose, antischematiškuose (bet ne chaotiškuose), pirmykščiuose ir intelektualiuose. Nuolatinis spektaklio kitimas, virsmas, improvizacijos, žaidybiškumo galia – tai intriga, masinanti spektaklį žiūrėti toli gražu ne kartą ir ne du.
Gegužės 15 d. Klaipėdos Žvejų rūmų teatro salėje Šarkos parodytas spektaklis-eskizas pagal Gintaro Grajausko tekstus ir Gabrielės Labanauskaitės scenarijų „Kas lieka, kai nieko nelieka“ – tvirto stuburo, sveikas ir gyvybingas naujagimis, kokiam paprastai pranašaujama puiki ateitis. Jau yra manančių, kad tai – labiausiai socialinis Šarkos spektaklis.
Ne pirmą sykį savaip komunikuojantis su Grajausko tekstais, Šarka kaip aktorius šį kartą lieka kažkur tarp neįtikėtinai gerų tekstų ir daiktų kuriamo prasmių lauko. Atrodo, kad specialiai stengiamasi visų pirma sukurti puikios akustikos erdvę eilėraščių ir prozos tekstams skambėti, o tik paskui pabrėžtinai tikinama, kad aktorius – visai ne aktorius. Buvęs aktorius, suvaidinęs visą Shakespear‘ą. Dabartyje Jis (tas neaktorius) – teatro budintis. Tuštumos, kuri lieka išėjus žiūrovams, saugotojas. Personažas, pasirengęs bet kokioms likiminėms perversijoms ir bet kokio masto nuoboduliui, bet kokio dydžio tuštumai. Vyrukas su apsmukusiomis trumpikėmis ir „maike“. Veikėjas, galintis pasiūlyti savo kileriškas paslaugas kiekvienam sakančiam: „Viskas, nebegaliu. Nusišausiu...“ Herojus be heroikos. Kažkoks tipas šalia konteksto, kuriamo it komiksas iš atskirų mizanscenų – paveikslėlių.
 |
| Priešybių vienybės dėsnis. Nuotraukos iš Menų spaustuvės archyvo |
Itin vertinga šiame spektaklyje – iš Grajausko tekstų ir Labanauskaitės intarpų gimstanti puiki dramaturgija, savotiškas siužetas, pasakojantis vaiko su mutoniniais kailinukais, vyro, skaitančio laikraštį, šaulio su „šauninku“ ant peties, turgaus pirkėjo, veikėjo, „barškinančio“ moterį (ar skeletą?) ir kt. istorijas. Visi jie – o iš tikrųjų vienas ir tas pats veikėjas – žino, kad nieko nėra ir nebus, kad naujų teritorijų užkariavimas – tuštumos privilegija. Visus juos, dėliojančius spalvingus pseudobūties paveikslėlius, stebi Trys Kretinai – Kretinas Tėvas, Kretinas Sūnus, Kretinas Šventoji Dvasia. Ir viskas. Tamsa. Tuštuma.
Kaip visada vienas įdomiausių aspektų Beno spektakliuose – daikto virsmas, kūno dialogas su jais ir su aplinka. Paprastus 5 litrų talpos plastikinius indus nuo geriamojo vandens, paprastas kepures, paprastą patefoną, semtuvėlį ar kibirą, vielą, skardinę režisierius paverčia daiktais-iškalbingomis nuorodomis – skambančiomis, dūzgiančiomis, barškančiomis. Savotiškas „garsovaizdis“ irgi būdingas Beno Šarkos spektakliams...
Greičiausiai iki premjeros spektaklis-eskizas „Kas lieka, kai nieko nelieka“ dar keisis. Gal veikėjas apaugs vaidmens „mėsa“? O jei apaugs, tai ar jis bus tas pats „herojus be heroikos“? Ar disonuos tada taip vykusiai teksto ironija, minties aštrumas ir lankstumas su tam tikru veikėjo pasyvumu, monotonija, beveidiškumu? Gal tuščios erdvės tarp mizanscenų sumažės, bet ji bus iškalbingesnė? Gal kvatojimo bus daugiau nei santūraus, kiek idiotiško vypsojimo?.. Juk Benas vaidmens neišmoksta (kiekvieną kartą jį kuria), o publika, spektaklio bendraautorė – taip pat vis kita.
