Saugojantis tuštumą: herojus be heroikos

Gitana Gugevičiūtė 2007-05-23 2007 05 23

Teatras prasideda nuo žiedo. Ir pistoleto

Teatro pačia rituališkiausia šio žodžio prasme Lietuvoje galima ieškoti Beno Šarkos spektakliuose – organiškuose, antischematiškuose (bet ne chaotiškuose), pirmykščiuose ir intelektualiuose. Nuolatinis spektaklio kitimas, virsmas, improvizacijos, žaidybiškumo galia – tai intriga, masinanti spektaklį žiūrėti toli gražu ne kartą ir ne du.

Gegužės 15 d. Klaipėdos Žvejų rūmų teatro salėje Šarkos parodytas spektaklis-eskizas pagal Gintaro Grajausko tekstus ir Gabrielės Labanauskaitės scenarijų „Kas lieka, kai nieko nelieka“ – tvirto stuburo, sveikas ir gyvybingas naujagimis, kokiam paprastai pranašaujama puiki ateitis. Jau yra manančių, kad tai – labiausiai socialinis Šarkos spektaklis.

Ne pirmą sykį savaip komunikuojantis su Grajausko tekstais, Šarka kaip aktorius šį kartą lieka kažkur tarp neįtikėtinai gerų tekstų ir daiktų kuriamo prasmių lauko. Atrodo, kad specialiai stengiamasi visų pirma sukurti puikios akustikos erdvę eilėraščių ir prozos tekstams skambėti, o tik paskui pabrėžtinai tikinama, kad aktorius – visai ne aktorius. Buvęs aktorius, suvaidinęs visą Shakespear‘ą. Dabartyje Jis (tas neaktorius) – teatro budintis. Tuštumos, kuri lieka išėjus žiūrovams, saugotojas. Personažas, pasirengęs bet kokioms likiminėms perversijoms ir bet kokio masto nuoboduliui, bet kokio dydžio tuštumai. Vyrukas su apsmukusiomis trumpikėmis ir „maike“. Veikėjas, galintis pasiūlyti savo kileriškas paslaugas kiekvienam sakančiam: „Viskas, nebegaliu. Nusišausiu...“ Herojus be heroikos. Kažkoks tipas šalia konteksto, kuriamo it komiksas iš atskirų mizanscenų – paveikslėlių.

Priešybių vienybės dėsnis. Nuotraukos iš Menų spaustuvės archyvo

Itin vertinga šiame spektaklyje – iš Grajausko tekstų ir Labanauskaitės intarpų gimstanti puiki dramaturgija, savotiškas siužetas, pasakojantis vaiko su mutoniniais kailinukais, vyro, skaitančio laikraštį, šaulio su „šauninku“ ant peties, turgaus pirkėjo, veikėjo, „barškinančio“ moterį (ar skeletą?) ir kt. istorijas. Visi jie – o iš tikrųjų vienas ir tas pats veikėjas – žino, kad nieko nėra ir nebus, kad naujų teritorijų užkariavimas – tuštumos privilegija. Visus juos, dėliojančius spalvingus pseudobūties paveikslėlius, stebi Trys Kretinai – Kretinas Tėvas, Kretinas Sūnus, Kretinas Šventoji Dvasia. Ir viskas. Tamsa. Tuštuma.

Kaip visada vienas įdomiausių aspektų Beno spektakliuose – daikto virsmas, kūno dialogas su jais ir su aplinka. Paprastus 5 litrų talpos plastikinius indus nuo geriamojo vandens, paprastas kepures, paprastą patefoną, semtuvėlį ar kibirą, vielą, skardinę režisierius paverčia daiktais-iškalbingomis nuorodomis – skambančiomis, dūzgiančiomis, barškančiomis. Savotiškas „garsovaizdis“ irgi būdingas Beno Šarkos spektakliams...

Greičiausiai iki premjeros spektaklis-eskizas „Kas lieka, kai nieko nelieka“ dar keisis. Gal veikėjas apaugs vaidmens „mėsa“? O jei apaugs, tai ar jis bus tas pats „herojus be heroikos“? Ar disonuos tada taip vykusiai teksto ironija, minties aštrumas ir lankstumas su tam tikru veikėjo pasyvumu, monotonija, beveidiškumu? Gal tuščios erdvės tarp mizanscenų sumažės, bet ji bus iškalbingesnė? Gal kvatojimo bus daugiau nei santūraus, kiek idiotiško vypsojimo?.. Juk Benas vaidmens neišmoksta (kiekvieną kartą jį kuria), o publika, spektaklio bendraautorė – taip pat vis kita.

recenzijos

Pakibęs tarp praeities ir dabarties
Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.
Nesmurtinė lėlės prigimtis
Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.
Iščiupinėjant, išglostant kūnus
Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.
Be pauzių
„When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.
Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus
Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.
Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?
Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.
Mirtis lietuviškame užmiestyje
Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.
Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios
Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.