Režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklis „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“, sukurtas pagal Simono Stephenso adaptaciją Marko Haddono romanui, - tai socialinio konstrukto, kurį vadiname visuomene, ir autistinio pasaulio susidūrimas. Bandymas koegzistuoti, būti šalia, truputį vienas kitą pačiupinėti. Tai tyrimas, kas yra žiauresnis ir kas gali užmušti šunį, o kas negali; kam rūpi tiesiog paguosti žmogų, o kam - išspręsti problemą, kuri žmogų nuliūdino. Vis dėlto aš, stebėdama Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklį, turbūt daugiau mąsčiau ne apie pagrindinę temą - autisto akistatą su pasauliu, o apie kalbą kaip būdą suteikti personažui savybę: jei suvalkiuoja - vadinasi, žmogus iš kaimo (čia ne apie geografiją, o apie mentalitetą); jei girdisi amerikietiškas akcentas - vadinasi, praturtėjęs klebonas; jei užtęsia skiemenis, užstringa raidėse - autistas; jei drebina lūpą - graudulinga hiperjautri egoistė ir t. t. „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ yra tokių kalbėjimo klišių rinkinys, ir tai, man regis, yra didžiausias šiaip jau įdomaus ir teatro laukui reikalingo darbo nuostolis. Visame spektaklyje stengiausi lupinėti tos dirbtinai primestos kalbos šaržus ir pajusti, kas slypi už jų.
Lyg ir pajutau. Už jų - jautrus pasakojimas apie sudėtingą vidinį peizažą ir bejėgišką aplinkinių bandymą balansuoti tarp galybės nuostatų: „aš tokių nesuprantu, nors gal ir norėčiau“, „aš tokius palaikau“, „reikia tokius palaikyti, nes ką žmonės pasakys“, „visiems savos bėdos, reikia gyventi savo gyvenimą“, „aš čia iš viso tik dėl kompanijos“ ir t. t. Tas visas bruzdesys ir klegesys, kurio sklidina pirma spektaklio dalis, groteskiškai iliustruoja paprasčiausią visuomenės negebėjimą prieiti prie kitokio - fiziškai ar psichiškai nepažinaus - žmogaus. Jei nežinau kaip, geriau visai neisiu, - tai, ko gero, vyraujanti nuostata sociume. O „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ priverčia tuos, kurie nežino ką ir kaip, vis tiek prieiti vieniems prie kitų ir išsiaiškinti ne tik kas užmušė šunį, bet ir kodėl mama paliko savo vaiką, o tėvas nepaliko, ir ar sūnus pasiilgo mamos, ir ar jam viskas, ką patyrė, irgi atrodo nuotykis, kaip kad kalba žmonės.
Man įdomiausias spektaklio kūrėjų sprendimas - pagrindinį veikėją į sceną išleisti tik antroje dalyje. Pirmoje Dainiaus Jankausko vaidinamą autistą Kristoferį Buną stebime tik trumpam šmėkštelintį ekrane. Visi apie jį kalba nuo pirmos minutės, bet niekas neduoda jo patirti, ilgai net nepasako jo vardo. O vėliau ekrane stebime jo nebylų buvimą, būseną, kurią aktorius transliuoja taip įtaigiai, kad man gal pirmą kartą tenka susidurti su jausmu, kad nebegaliu tverti - taip norisi tą subtilią esatį jausti gyvai. Prisimenu, kad išeidama į pertrauką kolegei pasakiau, kad užtektų antroje dalyje tiesiog atvesti Dainių ir paprasčiausiai leisti jam būti. Ir spektaklis įvyktų.
Bet įvyksta daug daugiau. Štai įeina Dainiaus Kristoferis ir įteikia visiems po puokštę raudonų gėlių. Visi jas laiko taip, kad nebesimato galvų. Kitaip tariant, nebelieka žmonių: tik kostiumai su gėlėmis virš apykaklių. Dainiaus Kristoferis tokiu būdu užtildo juokus ir išnaikina visus, kurie trukdo jam būti. Man gražu, kaip švelniai šiame kūrinyje išreiškiama agresija: gėlėmis.
Ir ne todėl mes visą pirmą dalį laukiame Dainiaus pasirodant, kad pamatytume, kaip jo personažas operuos šiame pasaulyje. Ne, laukiame todėl, kad jis kaip aktorius yra vertas laukimo. Antroje dalyje Jankauskas beveik perima spektaklį į savo rankas. Tegul ir tik vienu monologu - vis tiek perima. Ir gylis, į kurį jam leidžiama nusileisti lig tol veikiau anekdotą nei dramą primenančiame spektaklyje, nustebina labiausiai. Būtent tame tarmių, akcentų, ypatybių, šaržuotų charakterių atrakcione, furšete, miestelio sueigoje, šunų skaniukų reklamų diskotekoje, maksimaliai girdisi ir paties aktoriaus Dainiaus Jankausko, ir jo personažo, turinčio autizmo spektro sutrikimą, vidinė partitūra. Ir nors man sceninis balaganas ir šalia tokia gili autistinė būtis kelia nedarnos ir sumišimo jausmą, galiausiai atsigręžiu į režisierių: Agniui Jankevičiui būdinga sujaukti, pašiepti, išdidinti, sunepatoginti. Jis renkasi ne kaip nors tauriai ir niuansuotai, o būtent perspaustai ir išpūstai parodyti tą didelį kontrastą tarp labai gyvo, nors vienišo, introspektyvaus gyvenimo, ir į išorinius patyrimus orientuotos būties, kurioje daug dainelių ir šokių, užkandėlių ir bajeriukų, pasiminkymo ir pasikutenimo.
Spektaklyje labai svarbi tėvų, kurie netinka savo vaikams, tema. Ir vaikų, kurie ieško kažko mainais į tėvus, ir kažką randa. Taip Kristoferis randa aktorės Tomos Razmislavičiūtės kuriamą mokytoją Šivon. Ji - tarsi jungtis tarp miestelio bendruomenės ir Kristoferio. Ji turi ryšį su visais ir visus - net ir labiausiai šaržuotus ar labiausiai mikčiojančius - priima be jokios nuostabos. Nors asmeniniai spektaklio kūrėjų gyvenimai niekada nėra mano analizės objektas, vis dėlto faktas, kad pati aktorė augina sūnų autistą, šiame spektaklyje yra labai svarbus. Ji ne tik kalba be jokio kitiems būdingo kalbos efekto ir dėl to jos klausant pagaliau nelūžinėja ausis, - ji iš tiesų žino, ką kalba. Ir kai Dainiaus Kristoferis paklausia savo mokytojos Šivon, ar negalėtų gyventi su ja, užuot gyvenęs su mama, prasideda keistas realybių susiliejimas: viskas čia pasidaro labai jautru. Jautrus ir Kristoferio „pavargau“, ir jo žvaigždynai, ir jos lopšinė jam, ir jos tikro gyvenimo nuojautos.
Kaip spektaklis, kuriame ką tik skambėjo ABBA melodijos, o „labiausiai fiziškai išsivystę“ buvo kviečiami „sudėti šokio judesius“ Kristoferio sutikimui (nesakau, kad nejuokinga), gali transformuotis iki tokio jautrumo, - aš nežinau. Kaip į tai reaguoti - irgi neaišku. Vis dėlto visas tas keistumas, regis, yra tikslingas režisūrinis gestas. Nes po paskutinės scenos, jau einant namo, viskas ima gulti į savo vietas ir net suskamba kaip labai lietuviškas, labai pažįstamas keistų giminaičių sapnas iš vaikystės. Rodos, spektaklis gražiai išpildo savo paties citatą: „Kada kažkas iš pradžių būna negerai, o paskui pasidaro gerai“.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
