1822 m., Šiaurės Italijos paplūdimyje, laidotuvių lauže sudegintas jūroje nuskendusio poeto Percyʼio Shelleyʼio kūnas. Sakoma, kad pelenais poeto kūną pavertusi ugnis nelietė tik jo širdies, todėl Edwardas Trelawnyʼis, poeto bičiulis, įkišo į laužą ranką ir ją ištraukė. Trelawnyʼio ranka visą gyvenimą taip ir liko nudegusi – ranka, kuri išplėšė Shelleyʼio širdį. Ranka, kuri išsaugojo atmintį.
OKT ir teatro „Utopija“ prodiusuotame Jauniaus Juodelio spektaklyje „Chapel B“ pajuodusi aktoriaus ranka rodo kryptį. Žiūrėk ten, nes ten kažkas yra! Žiūrovo galva pasisuka į nurodytą pusę – ir nemato nieko. Bet scenoje veikiantys juodais rūbais apsirengę žmonės nudegusiomis rankomis, pirštais, net ausimis, nepasiduoda – jie tiki, kad kažkas turi pasirodyti iš tamsos, ir tuo tikėjimu užkrečia žiūrovą. Atkakliai nepasiduodantys stebėtojai spektaklyje iš vientisos statistų masės virsta neįvardytais individais – kiekvieno laukimas yra unikalus, niuansuotas, atskleidžiantis laukiančiojo skausmą ir santykį. Santykį su kuo? Pirmiausia su rašytoju Antanu Škėma – žymia išeivijos figūra, aktoriumi ir režisieriumi, pagal amžininkų atsiminimus – žaviu vyriškiu, kuris tragiškai žuvo autokatastrofoje. Tačiau neapleidžia jausmas, kad „Chapel B“ koplyčioje atsisveikinama ne tik su 1961 m. mirusiu Antanu Škėma. Čia gedima ir kitų egzistencialistų, žuvusių automobilių avarijose – Albertʼo Camus, žuvusio 1960 m. Prancūzijoje, ir 1964 m. avarijoje Čikagoje mirusio „bežemio“ Algimanto Mackaus. Gedima ištisos egzistencialistų kartos, savo kūriniuose išryškinusios pasaulio absurdą, atsisakiusios aktyvaus santykio su Dievu, liudijusios žmogaus, kaip vienišos būtybės, egzistencijos beprasmybę. Kartos, kuri pripažino mus supančios visatos indiferenciją žmogiškajai patirčiai. Pripažino, kartu įpareigodama kiekvieną individą pačiam nusistatyti gyvenimo tikslą ir prasmę, atmetant visuomenės, religijos, kultūros siūlomas normas.
Spektaklis prasideda nuo makabriškos avarijos vaizdo: prieš akis – per pusę plyšusi mašina, kurioje įvairiomis pozomis guli negyvi kūnai. Scena lėta, begarsė, įpareigojanti žiūrovą įsižiūrėti į mirties pozas, suvokti avarijos mastą ir jos negrįžtamumą. Atrodytų, tikro egzistencialisto gyvenimas čia ir turi baigtis – mirties akimirka galutinai nutraukia ryšius su pasauliu. Tačiau pasaulis jo paleisti dar nenori – iš mirties pozų pakilę kūnai dairosi, laukia, nerimauja. Scenoje išgyvena tas egzistencines būsenas, dėl kurių gyvenimas gyviesiems darosi nepakeliamas. Tačiau vienintelė jų prasmė scenoje ir yra laukimas, užimantis trečdalį spektaklio. Nors dažniausiai juda kaip statistų masė, bevardžiai personažai išsaugo savo individualybę, ir spektaklis žiūrovui suteikia laiko ir erdvės ją stebėti. Kartu įtikina, kad laukimas, net ir šarvojimo salėje, nėra beprasmis, kad pajuodusios rankos rodoma kryptis iš tiesų egzistuoja, kad kažkas pasirodys iš tamsos. Ir pasirodo.
„Chapel B“ nušvinta į sceną įžengus vyro figūrai, kurią vaidina aktorius Matas Sigliukas. Jos ikonografija atpažįstama ir tiksli – tai tradicinio krikščioniško Dievo – Išganytojo – paveikslas. Dievo, kuris dar nenukryžiuotas, nebyliai žengia per jo laukiančiųjų minią. Tą pačią, kuri tuojau jį prikals prie X forma sukryžiuotų lentų – modernaus kryžiaus, o gal Vitruvijaus žmogaus platformos? Tačiau prieš nukryžiuojant jam atimamas individualumas – jis paslepiamas po visą veidą dengiančia kauke, kaip raiškos priemonė lieka tik kūnas. Kūnas, kurį minia gali troškini, mušti, ištremti. Dievo pasirodymas egzistencialisto laidotuvėse – drąsus režisieriaus žingsnis, galingas iš to atsiveriantiems kontekstams. Sulauktas išganytojas tarsi pats Škėma – garbintas, vertintas, tačiau nukryžiuotas. Sudievinta rašytojo figūra ir jam skirta misija – vesti mases į prasmės paieškas. Individų masė, ieškodama prasmės, visada laukia Dievo – tik jam atėjus nežino, ką su juo daryti. Kaip ir kartos prieš tai, pasmerkia jį mirčiai ir kančiai. Akimirkai nušvitusi scena tamsėja – Dievo figūra pradingsta scenos gilumoje, palikdama žmones kartoti savo klaidų.
Mašina, prieš tai buvusi padalyta, susijungia. Sėsk ir važiuok. Kartok klaidas. Ieškok mirties. Visi aktoriai sutelpa į vieną automobilį – kas po variklio dangčiu, kas ant stogo. Finalinėmis minutėmis spektaklis sulaužo tylą ir prabyla užkadriniu balsu manifestuodamas norus. Po jais kiekvienas iš mūsų galėtume pasirašyti. Egzistencialistas, visų pirma, yra žmogus. Ir kas iš jo lieka? Vienur – nesudegusi širdis. Kitur – balti rankos kaulai ir kaukolė.
Spektaklis kuriamas postdraminio teatro principais – beveik visas jis suvaidinamas neištarus nė žodžio. „Chapel B“ atmosferą taikliai kuria šviesos ir muzikinis fonas – žemi dažniai vibruodami pereina kūną, beveik sutapdami su širdies plakimo dažniu (muzika – Nato Kuno). Muzika skamba nuolatinėje blankioje prietemoje – būtent joje gali pasirodyti dieviškoji šviesa (šviesų dailininkas – Ričardas Mikalkevičius). Spektaklis „Chapel B“ sukurtas besikeičiančių paveikslų principu – jis nesiūlo linijinio pasakojimo, vietoje to rodo seriją vaizdinių, kurių kiekvienas atsineša savo simboliką. „Chapel B“ veikiau primena vizualinę partitūrą nei tradicinį draminį pasakojimą, todėl žiūrovas kviečiamas ne sekti istoriją, o pats jungti rodomų ženklų reikšmes, – tiesa, ne visas jas man pavyko suprasti. Vis dėlto, perskaitytos užuominos leido spektaklį interpretuoti, suteikti jam naujus kontekstus – pavyzdžiui, sudegusi ranka man priminė jau minėtą Percyʼį Shelleyʼį ir jo širdį – tai, kas liko iš sudeginto, mirusio kūno. Liko, nes kūrėjo įtaka jo draugams ir gerbėjams buvo stipresnė už pačią mirtį. Atrodo, kad „Chapel B“ tokių gelbėtojų, pasiruošusių išsaugoti nors dalelę Škėmos, yra ne vienas – vadinasi, mirtis ne tik naikina. Ji kažką ir palieka.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
