Sapnas šimtui paukščių ant balnų

Rūta Oginskaitė 2017-09-06 menufaktura.lt
Borisas Gibé ir jo „L'Absolu“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Borisas Gibé ir jo „L'Absolu“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Jau du kartus buvau skardinėje „Silo“ Menų spaustuvės kieme - arenoje, palapinėje, teatre, paslaptingoje vietoje cirko artisto Boriso Gibé ir jo žiūrovų vaizduotei. Naujojo cirko savaitgalio tarptautinė premjera „L'Absolu“ kiekvieną šios savaitės dieną vyksta ten. Ir po tų dviejų kartų dar norėčiau, nes abu buvo skirtingi. Pirmadienį - generalinė repeticija, aplipusi kviestiniais profesionalais ir žiūrovais, antradienį - pirmoji premjera. Gerai sako Gintarė Masteikaitė, festivalio vadovė, kad žiūrovams „L'Absolu“ prasideda iškart, kai jie įeina vidun. Kildami dviem laiptų spiralėm keturis aukštus stogo link, žmonės užpildo „Silo“. Apšviestos tik vidinės turėklų pusės, kad matytume kelią ir sustotume kiekvienas ties sau skirta kėdute, kurią atlenksime ir įsitaisysime kaip ant dviračio balno (todėl, damos, verčiau eikite į „L'Absolu“ su džinsais). O tada liksime patys su savimi, tamsa, artistu ir savo fantazija.

Tai, kas vyksta „L'Absolu“ skardinėje, yra tiek kitokia realybė, kad su ja dar reikia ir susigyventi, susikalbėti, įprasti, o tada pavyks priimti. Kiekvienas matys savaip, o aš pamačiau angelą, netekusį sparnų. Nudegusį angelą. Ir gyvenk toks beginklis, vien savimi stiprus ten, kur patekai. Vieną pajuodusią plunksną, surastą ant laiptų, parsinešiau ir įsmeigiau į poezijos knygą, ten jai ir vieta.

Kas čia buvo? Sapnas? Akistata su savo išgyvenimais? Meditacija? Nes vien spektakliu ( tuo labiau - pasirodymu) tą reginį ir jo metamorfozes - kai tavo akyse sklando artistas ir keičiasi erdvė - vadinti per skurdu, lygiai kaip neteisinga „L'Absolu“ autorių Borisą Gibé pavadinti vien akrobatu, nes jis ir filosofas, taip, ir naujų scenos erdvių išradėjas, naujų technikų kūrėjas, ir poetas, ir klounas su blizgančiu užrašu ant maškinėlių „I LOVE TRAGEDY“. Jis poetais daro ir žiūrovus, nuo tų balnelių žvelgiančius aukštyn žemyn į savo pašnekovą artistą. O artistas, na taip, jo personažas, tiria šį pasaulį, gimsta - įkrenta į jį - ieško, kaip būti čia, kapstosi, judina planetą. Įspūdingas tas pradžios judėjimas, kai artisto kartais nė nematyti, tik stebi jo sukeliamas bangas, sūkurius. Įspūdinga čia viskas, ir ta viską suryjanti ertmė dugne, ir Boriso Gibé diapazonas nuo tragiko iki komiko, ir visiškai laisvas epizodų jungimas. Akrobatas filosofas įtraukia į savo vaidinimą ir žodį, įrašą, bet tai galbūt ne personažo vidinis monologas, o kaip tik balsas iš išorės, komentaras veikiančiajam, pasimetusiajam, benusiviliančiam savo ieškojimais šitoje atšiaurioje visatoje.

Borisas Gibé užima visą vaidinimo erdvę nuo lubų iki dugno ir po dugnu, jis skraido, ropoja, šoka. Kartais nurimsta, išnyksta, palikdamas žiūrovą vieną tamsoje su savom mintim, garsais, vėju, šalčio stulpu, sena daina. Kritikas pasakytų, kad čia spektaklio tempo ritmas nusėda, ir tegu, pasakysime mes - monospektaklis juk, artistui reikia atokvėpio, o tokio intensyvaus vyksmo žiūrovui pauzės irgi nekenkia. Juk „L'Absolu“ - ir apie tai, kad čia esame tik patys su savimi, o ne su kažkieno istorija. Ir būkime. Tik iki šeštadienio. Laimės, manau, ne tik tie, kurie jau turi bilietus, bet ir tie, kurie ateis tikėdami, kad pateks, nors „Silo“ skardinėje telpa tik šimtas angelų. Ar varnų?

recenzijos
  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.

  • Sodo spalvos

    Užuot tiriamai pažvelgę į savo pagrindinį herojų, jį nuteisė „žinoti“. Pasmerkė tariamam pasaulio suvokimui, žongliruodami abstrakčiomis sąvokomis. Spektaklio tekstai vos palietė pačių kūrėjų išsikeltas temas.

  • Vienišieji vakarai Vakaruose

    Artiomo Rybakovo spektaklis vadinasi „Vienišieji vakarai“ – ir sunku suprasti, ar Vakarų „V“ pamesta verčiant pjesę, ar jos sąmoningai atsisakyta statant spektaklį. Nes tai keičia pačią pjesės traktuotę.