Sapnas šimtui paukščių ant balnų

Rūta Oginskaitė 2017-09-06 menufaktura.lt
Borisas Gibé ir jo „L'Absolu“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Borisas Gibé ir jo „L'Absolu“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Jau du kartus buvau skardinėje „Silo“ Menų spaustuvės kieme - arenoje, palapinėje, teatre, paslaptingoje vietoje cirko artisto Boriso Gibé ir jo žiūrovų vaizduotei. Naujojo cirko savaitgalio tarptautinė premjera „L'Absolu“ kiekvieną šios savaitės dieną vyksta ten. Ir po tų dviejų kartų dar norėčiau, nes abu buvo skirtingi. Pirmadienį - generalinė repeticija, aplipusi kviestiniais profesionalais ir žiūrovais, antradienį - pirmoji premjera. Gerai sako Gintarė Masteikaitė, festivalio vadovė, kad žiūrovams „L'Absolu“ prasideda iškart, kai jie įeina vidun. Kildami dviem laiptų spiralėm keturis aukštus stogo link, žmonės užpildo „Silo“. Apšviestos tik vidinės turėklų pusės, kad matytume kelią ir sustotume kiekvienas ties sau skirta kėdute, kurią atlenksime ir įsitaisysime kaip ant dviračio balno (todėl, damos, verčiau eikite į „L'Absolu“ su džinsais). O tada liksime patys su savimi, tamsa, artistu ir savo fantazija.

Tai, kas vyksta „L'Absolu“ skardinėje, yra tiek kitokia realybė, kad su ja dar reikia ir susigyventi, susikalbėti, įprasti, o tada pavyks priimti. Kiekvienas matys savaip, o aš pamačiau angelą, netekusį sparnų. Nudegusį angelą. Ir gyvenk toks beginklis, vien savimi stiprus ten, kur patekai. Vieną pajuodusią plunksną, surastą ant laiptų, parsinešiau ir įsmeigiau į poezijos knygą, ten jai ir vieta.

Kas čia buvo? Sapnas? Akistata su savo išgyvenimais? Meditacija? Nes vien spektakliu ( tuo labiau - pasirodymu) tą reginį ir jo metamorfozes - kai tavo akyse sklando artistas ir keičiasi erdvė - vadinti per skurdu, lygiai kaip neteisinga „L'Absolu“ autorių Borisą Gibé pavadinti vien akrobatu, nes jis ir filosofas, taip, ir naujų scenos erdvių išradėjas, naujų technikų kūrėjas, ir poetas, ir klounas su blizgančiu užrašu ant maškinėlių „I LOVE TRAGEDY“. Jis poetais daro ir žiūrovus, nuo tų balnelių žvelgiančius aukštyn žemyn į savo pašnekovą artistą. O artistas, na taip, jo personažas, tiria šį pasaulį, gimsta - įkrenta į jį - ieško, kaip būti čia, kapstosi, judina planetą. Įspūdingas tas pradžios judėjimas, kai artisto kartais nė nematyti, tik stebi jo sukeliamas bangas, sūkurius. Įspūdinga čia viskas, ir ta viską suryjanti ertmė dugne, ir Boriso Gibé diapazonas nuo tragiko iki komiko, ir visiškai laisvas epizodų jungimas. Akrobatas filosofas įtraukia į savo vaidinimą ir žodį, įrašą, bet tai galbūt ne personažo vidinis monologas, o kaip tik balsas iš išorės, komentaras veikiančiajam, pasimetusiajam, benusiviliančiam savo ieškojimais šitoje atšiaurioje visatoje.

Borisas Gibé užima visą vaidinimo erdvę nuo lubų iki dugno ir po dugnu, jis skraido, ropoja, šoka. Kartais nurimsta, išnyksta, palikdamas žiūrovą vieną tamsoje su savom mintim, garsais, vėju, šalčio stulpu, sena daina. Kritikas pasakytų, kad čia spektaklio tempo ritmas nusėda, ir tegu, pasakysime mes - monospektaklis juk, artistui reikia atokvėpio, o tokio intensyvaus vyksmo žiūrovui pauzės irgi nekenkia. Juk „L'Absolu“ - ir apie tai, kad čia esame tik patys su savimi, o ne su kažkieno istorija. Ir būkime. Tik iki šeštadienio. Laimės, manau, ne tik tie, kurie jau turi bilietus, bet ir tie, kurie ateis tikėdami, kad pateks, nors „Silo“ skardinėje telpa tik šimtas angelų. Ar varnų?

recenzijos
  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.

  • Vladeko veidas ir laikai

    „Kartoteka“ pagaliau sukūrė progą aktoriui Dainiui Svobonui ne suvaidinti vaidmenį, bet tapti dilgsinčia scenos esybe. <...> Vladeko (Herojaus) vaidmuo – absoliučiai nenuspėjamas.

  • Tas pats – šauti ar ne

    Komisija su nusikaltimu elgiasi taip, kaip mūsų abiturientai su lietuvių literatūra egzamino metu. Nors gal labiau kaip mokytojai, kurie tiksliai viską žino ir iš anksto išmano, geba panaudoti klišes.

  • Spektaklis, nepakeitęs pasaulio

    Kad ir kokios esminės žmonijos problemos akcentuojamos „Vidiniame paveiksle“, jos pakimba neutralumo oazėje, tarp besąlygiško atvirumo visoms nuomonėms ir nuomonės neturėjimo apskritai.