Sapnas šimtui paukščių ant balnų

Rūta Oginskaitė 2017-09-06 menufaktura.lt
Borisas Gibé ir jo „L'Absolu“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Borisas Gibé ir jo „L'Absolu“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Jau du kartus buvau skardinėje „Silo“ Menų spaustuvės kieme - arenoje, palapinėje, teatre, paslaptingoje vietoje cirko artisto Boriso Gibé ir jo žiūrovų vaizduotei. Naujojo cirko savaitgalio tarptautinė premjera „L'Absolu“ kiekvieną šios savaitės dieną vyksta ten. Ir po tų dviejų kartų dar norėčiau, nes abu buvo skirtingi. Pirmadienį - generalinė repeticija, aplipusi kviestiniais profesionalais ir žiūrovais, antradienį - pirmoji premjera. Gerai sako Gintarė Masteikaitė, festivalio vadovė, kad žiūrovams „L'Absolu“ prasideda iškart, kai jie įeina vidun. Kildami dviem laiptų spiralėm keturis aukštus stogo link, žmonės užpildo „Silo“. Apšviestos tik vidinės turėklų pusės, kad matytume kelią ir sustotume kiekvienas ties sau skirta kėdute, kurią atlenksime ir įsitaisysime kaip ant dviračio balno (todėl, damos, verčiau eikite į „L'Absolu“ su džinsais). O tada liksime patys su savimi, tamsa, artistu ir savo fantazija.

Tai, kas vyksta „L'Absolu“ skardinėje, yra tiek kitokia realybė, kad su ja dar reikia ir susigyventi, susikalbėti, įprasti, o tada pavyks priimti. Kiekvienas matys savaip, o aš pamačiau angelą, netekusį sparnų. Nudegusį angelą. Ir gyvenk toks beginklis, vien savimi stiprus ten, kur patekai. Vieną pajuodusią plunksną, surastą ant laiptų, parsinešiau ir įsmeigiau į poezijos knygą, ten jai ir vieta.

Kas čia buvo? Sapnas? Akistata su savo išgyvenimais? Meditacija? Nes vien spektakliu ( tuo labiau - pasirodymu) tą reginį ir jo metamorfozes - kai tavo akyse sklando artistas ir keičiasi erdvė - vadinti per skurdu, lygiai kaip neteisinga „L'Absolu“ autorių Borisą Gibé pavadinti vien akrobatu, nes jis ir filosofas, taip, ir naujų scenos erdvių išradėjas, naujų technikų kūrėjas, ir poetas, ir klounas su blizgančiu užrašu ant maškinėlių „I LOVE TRAGEDY“. Jis poetais daro ir žiūrovus, nuo tų balnelių žvelgiančius aukštyn žemyn į savo pašnekovą artistą. O artistas, na taip, jo personažas, tiria šį pasaulį, gimsta - įkrenta į jį - ieško, kaip būti čia, kapstosi, judina planetą. Įspūdingas tas pradžios judėjimas, kai artisto kartais nė nematyti, tik stebi jo sukeliamas bangas, sūkurius. Įspūdinga čia viskas, ir ta viską suryjanti ertmė dugne, ir Boriso Gibé diapazonas nuo tragiko iki komiko, ir visiškai laisvas epizodų jungimas. Akrobatas filosofas įtraukia į savo vaidinimą ir žodį, įrašą, bet tai galbūt ne personažo vidinis monologas, o kaip tik balsas iš išorės, komentaras veikiančiajam, pasimetusiajam, benusiviliančiam savo ieškojimais šitoje atšiaurioje visatoje.

Borisas Gibé užima visą vaidinimo erdvę nuo lubų iki dugno ir po dugnu, jis skraido, ropoja, šoka. Kartais nurimsta, išnyksta, palikdamas žiūrovą vieną tamsoje su savom mintim, garsais, vėju, šalčio stulpu, sena daina. Kritikas pasakytų, kad čia spektaklio tempo ritmas nusėda, ir tegu, pasakysime mes - monospektaklis juk, artistui reikia atokvėpio, o tokio intensyvaus vyksmo žiūrovui pauzės irgi nekenkia. Juk „L'Absolu“ - ir apie tai, kad čia esame tik patys su savimi, o ne su kažkieno istorija. Ir būkime. Tik iki šeštadienio. Laimės, manau, ne tik tie, kurie jau turi bilietus, bet ir tie, kurie ateis tikėdami, kad pateks, nors „Silo“ skardinėje telpa tik šimtas angelų. Ar varnų?

recenzijos
  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.