Sapnas šimtui paukščių ant balnų

Rūta Oginskaitė 2017-09-06 menufaktura.lt
Borisas Gibé ir jo „L'Absolu“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Borisas Gibé ir jo „L'Absolu“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Jau du kartus buvau skardinėje „Silo“ Menų spaustuvės kieme - arenoje, palapinėje, teatre, paslaptingoje vietoje cirko artisto Boriso Gibé ir jo žiūrovų vaizduotei. Naujojo cirko savaitgalio tarptautinė premjera „L'Absolu“ kiekvieną šios savaitės dieną vyksta ten. Ir po tų dviejų kartų dar norėčiau, nes abu buvo skirtingi. Pirmadienį - generalinė repeticija, aplipusi kviestiniais profesionalais ir žiūrovais, antradienį - pirmoji premjera. Gerai sako Gintarė Masteikaitė, festivalio vadovė, kad žiūrovams „L'Absolu“ prasideda iškart, kai jie įeina vidun. Kildami dviem laiptų spiralėm keturis aukštus stogo link, žmonės užpildo „Silo“. Apšviestos tik vidinės turėklų pusės, kad matytume kelią ir sustotume kiekvienas ties sau skirta kėdute, kurią atlenksime ir įsitaisysime kaip ant dviračio balno (todėl, damos, verčiau eikite į „L'Absolu“ su džinsais). O tada liksime patys su savimi, tamsa, artistu ir savo fantazija.

Tai, kas vyksta „L'Absolu“ skardinėje, yra tiek kitokia realybė, kad su ja dar reikia ir susigyventi, susikalbėti, įprasti, o tada pavyks priimti. Kiekvienas matys savaip, o aš pamačiau angelą, netekusį sparnų. Nudegusį angelą. Ir gyvenk toks beginklis, vien savimi stiprus ten, kur patekai. Vieną pajuodusią plunksną, surastą ant laiptų, parsinešiau ir įsmeigiau į poezijos knygą, ten jai ir vieta.

Kas čia buvo? Sapnas? Akistata su savo išgyvenimais? Meditacija? Nes vien spektakliu ( tuo labiau - pasirodymu) tą reginį ir jo metamorfozes - kai tavo akyse sklando artistas ir keičiasi erdvė - vadinti per skurdu, lygiai kaip neteisinga „L'Absolu“ autorių Borisą Gibé pavadinti vien akrobatu, nes jis ir filosofas, taip, ir naujų scenos erdvių išradėjas, naujų technikų kūrėjas, ir poetas, ir klounas su blizgančiu užrašu ant maškinėlių „I LOVE TRAGEDY“. Jis poetais daro ir žiūrovus, nuo tų balnelių žvelgiančius aukštyn žemyn į savo pašnekovą artistą. O artistas, na taip, jo personažas, tiria šį pasaulį, gimsta - įkrenta į jį - ieško, kaip būti čia, kapstosi, judina planetą. Įspūdingas tas pradžios judėjimas, kai artisto kartais nė nematyti, tik stebi jo sukeliamas bangas, sūkurius. Įspūdinga čia viskas, ir ta viską suryjanti ertmė dugne, ir Boriso Gibé diapazonas nuo tragiko iki komiko, ir visiškai laisvas epizodų jungimas. Akrobatas filosofas įtraukia į savo vaidinimą ir žodį, įrašą, bet tai galbūt ne personažo vidinis monologas, o kaip tik balsas iš išorės, komentaras veikiančiajam, pasimetusiajam, benusiviliančiam savo ieškojimais šitoje atšiaurioje visatoje.

Borisas Gibé užima visą vaidinimo erdvę nuo lubų iki dugno ir po dugnu, jis skraido, ropoja, šoka. Kartais nurimsta, išnyksta, palikdamas žiūrovą vieną tamsoje su savom mintim, garsais, vėju, šalčio stulpu, sena daina. Kritikas pasakytų, kad čia spektaklio tempo ritmas nusėda, ir tegu, pasakysime mes - monospektaklis juk, artistui reikia atokvėpio, o tokio intensyvaus vyksmo žiūrovui pauzės irgi nekenkia. Juk „L'Absolu“ - ir apie tai, kad čia esame tik patys su savimi, o ne su kažkieno istorija. Ir būkime. Tik iki šeštadienio. Laimės, manau, ne tik tie, kurie jau turi bilietus, bet ir tie, kurie ateis tikėdami, kad pateks, nors „Silo“ skardinėje telpa tik šimtas angelų. Ar varnų?

recenzijos
  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. <...> Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.