Paprastai spektaklių lankstinukai lieka kuprinėje. Paprastai spektaklių lankstinukuose būna kokia nors nuotrauka. Arba piešinys. Arba spalvų. Spektaklio „Sapnavau sapnavau“ (Valstybinis jaunimo teatras) lankstinuke yra tik nespalvos - juoda ir balta, ir raidės. Daug raidžių. Išsiimu lankstinuką iš kuprinės, perskaitau du kartus nuo pradžių iki galo, atremiu į kavos puodelį. Labai ilgai juodame viršelyje stebiu baltas raides, išrašytas didžiosiomis:
SAPNAVAU
SAPNAVAU,
ir suprantu, kad pradėti norisi nuo pavadinimo, kuris, visų pirma - apie mus, žiūrovus, nieko nemačiusius, viską sapnavusius ir, bijau, sapnuosiančius vėl, išsiskirsčius nakčiai po vieną. Kuris, visų antra - apie juos, kalinius, lyg per sapną kažką užmušusius, lyg sapne gyvenančius ir dažniau nei mes sapnuojančius velnią, kuris yra mažas mažas, bet jo baisu baisu.
Toks dokumentinis teatras visų pirma sukrečia bandymu suvokti, kaip atrodė dviejų jaunų kūrėjų - režisierės Kamilės Gudmonaitės ir dramaturgės Teklės Kavtaradzės - metai su šiomis Lukiškių tardymo izoliatoriaus istorijomis, jei aklinoje tamsoje paliekamiems žiūrovams duodamos mėlynos pagalbos švieselės, kabinamos ant kaklų, - jeigu ką. Kiek jeigu ką per tą laiką ištiko Kamilę? Kiek Teklę? Kiek kartų mėlyną švieselę būtų įžiebusios jos, likusios pačios sau su visa iki gyvos galvos dokumentika?
„Sapnavau sapnavau“, kurį gal labiau vadinčiau ne spektakliu, o dokumentine audio-būsena, sunku išbūti psichofiziškai: visų pirma, čia tamsa iš tiesų aklina. Akys iš įpročio ieško kažko, kas paprastai tamsose išryškėja, bet galiausiai ima gūžtis į save, atrodo, akys lenda gilyn. Ima trūkti oro. Užsimerki, pirštais užsičiuopi švieselę ant kaklo. Jie pradeda kalbėti.
Balsai juda erdvėje. Ką tik buvo prieky, dabar jau už tavęs, eina ratu, atsimuša, sėda šalia. Supa iš visų pusių, bet negąsdina. Labai gražu, kad negąsdina. Girdime dostojevskiškai įvairiabriaunius kalinčiųjų pasakojimus, kuriuose Dievo, atsitiktinumų, žiūrėjimo pro langą gerokai daugiau, negu kraupaus atsiminimo ar metalinės, varžtais visur priveržtos buities. Klausyti viso to tamsoje - labai turininga: ūmai susikuri veidus, lovas, langus, drabužį, įsivaizduoji rankas ir kaip jie ten valgo, kaip ten užmiega, kaip laukia ir bijo mirties, nes mirtis - vienintelis likęs tikro gyvenimo įvykis. Tiesa, dar moterys languose anapus, dar balandžiai ir medžiai, nuo kurių kai nukrenta lapai, gali pamatyti laisvėj - čia pat tilindžiuojančiame mieste - praeinantį žmogų. Tas laisvės čia pat, už medžio jausmas, ko gero, sukrečia labiausiai, tas suvokimas, kad viskas už sienos, o čia - nieko ir niekada, tik įvykis, kuris nuo visko atskyrė. Vienas iš jų sako svajojęs būti paprastu bachūriuku. Bet va, nepavyko. Išėjo viskas kažkaip nepaprastai.
Palaipsniui psichofizinis kūnas atsileidžia - dramaturgė ir režisierė prijaukina kalinčiuosius už mus ir mums, lyg pašnekovus prie cigaretės. Vis stebina dokumentinių balsų žodynas - tai mąstantys žmonės, čia pat sugriaunantys stereotipines nuostatas apie tokias būtybes, kurių dažnas, ko gero, nepriskiriame prie savos rūšies. Jie juokauja ir savo kalboje yra gyvi kaip tikri žmonės: turbūt toks ir buvęs svarbiausias kūrėjų tikslas - nutraukti juodus gobtuvus ir priartinti juos prie paprasto, normalaus žmogiškumo, koks plyti mumyse.
Tačiau staiga į kūną grįžta įtampa ir kriminaliniai pojūčiai: dramaturginė trajektorija keičiasi - pereiname į kitą pusę, kur rikiuojami nukentėjusių artimųjų balsai. Šie žmonės su anais nesusiję, atrinkti atsitiktinai, bet jų istorijos - labiau detalizuotos, kraupesnės, nei kalinčiųjų. Staiga esi bloškiamas atgal, prie stereotipų, mintyse boluoja kažkodėl ne tikri veidai, bet autentiški kada nors kur nors matyti kriminalinių įvykių vaizdai; nuo dostojevskiškų fizionomijų lupasi oda, smurtaujančiųjų veidai artėja prie realistinio siaubo. Nuo nepatogu žiūrėti į nieką pereiname prie nebenoriu klausyti. Visa laimė, kad tarp dokumentinių balsų kartkartėmis įsimaišo ir kūrėjų - tiesa, vietomis kiek infantilūs - klausimai: jų buvimas pripildo atmosferą paties proceso, išretina emocinį krūvį.
Galvoju, kuo tai, ką patyrėme, skiriasi nuo radijo teatro. Ir suprantu, kad čia esminis - mūsų buvimo rate, drauge su kitais, įkritusiais į tamsą ir kažką, į ką laisvalaikiu nekristum, pojūtis. Jų, sėdinčių šalia, jų, irgi kvėpuojančių, irgi nežiebiančių lemputės. Tokiose patirtyse kinta žiūrovų būrio prasmė: pasidaro labai svarbu būti kartu ir turėti vienas kitą per ištiestą ranką. Panašų būrio jausmą kėlė spektakliai „This order goes wrong“ (Lora Kmieliauskaitė, Dominykas Digimas, Kristijonas Dirsė), „Juoda saulė“ (Łukasz Twarkowski, Anka Herbut) ir gal vos vos „Apie baimes“ (Olga Lapina, Teklė Kavtaradzė), lietę panikos, depresijos ir baimės temas, turinį kūrę taip pat per balsinę geometriją ir akustinį / vaizdinį nerimą. Visi šie darbai duoda ne tik buvimo tarp kitų faktą, bet ir apskritai buvimo žmogumi nuojautą: čia susiklibina gyvenimas kaip savaime suprantamas, čia visi savaime pasibaigia.
Kompozitorius Dominykas Digimas neleidžia sau naudoti muzikinio fono akustinėms manipuliacijoms - tai supranti spektaklio pabaigoje paliktas tyloje. Iš pradžių muzika, padėjusi konstruoti žiūrovų sapnavimo rakursus, sukusi ratus, garsėjusi, tankėjusi, tai plitusi, tai smūgiavusi, antroje pusėje rimsta, nyksta, susvarbindama balsų melodinį judėjimą, užleisdama erdvę žmonių, kurie kalba, nuogumui, palikdama ir juos, ir mus vienus.
Po sunkaus laiko su nukentėjusiųjų skausmu, dramaturgija grįžta į zoną. Vienas iš nuteistųjų iki gyvos galvos mėgina atsakyti į klausimą, ar niekada negalvojo parašyti nužudytojo artimiesiems. Sako galvojęs, mėginęs, mintyse pradėjęs nuo sveiki, čia aš, dėl kurio jūs netekote artimo žmogaus, o toliau - sustojęs amžiams, nes lyg ir būtų vieta klausti tai kaip laikotės? Jūs man atleiskite - lig šiol ši vieta man labai juokinga. Lig šiol vis ją kartojuosi ir kartodama juokiuosi. Nes tai yra labai baisus, siaubingas, bet nežmoniškai gilus juokas. Apie gyvenimą, kuris sustojo. Sustojo dar nespėjus tapti
PAPRASTU
BACHŪRU.
