Spektaklis „Gyvenimas - tai sapnas“, palyginti su Vilniaus „Meno ir mokslo laboratorijos“ iki šiol vykdyta veikla, yra stebėtinai tradicinis. Pastatymo, parengto jauno kolektyvo, kuriam Sigizmundo keliamas klausimas „Kas aš esu?“ šiandien yra ypač artimas, jėga slypi ištikimybėje Calderóno minčiai.
Gyvename iš rėmų iškritusiame pasaulyje. Iš pradžių pandemija mus uždarė namuose mėnesiams, toli nuo artimųjų ir draugų, bendradarbių ir daugybės kasdienių veiklų. Kai jau atrodė, kad ją įveikėme, ant Ukrainos miestų, kurių keli yra tik už keliasdešimties kilometrų nuo sienos su Lenkija, pradėjo kristi rusų bombos. Kitos krizės - klimato, humanitarinė, energetinė, ekonominė (taigi, civilizacijos ir žmonijos krizė) - lėmė, kad kažkur pasiklydome tarp tų „painių ir sudėtingų“ laikų, kaip apie mūsų dabartį rašo Tomaszas Stawiszyńskis[1]. Kur ieškoti pagalbos? Stanisławas Wyspiańskis patarė „miegoti, nes gyvenimas pernelyg painus“. Ar tą klastingą patarimą, kurį jis įdėjo į Jaunikio[2] lūpas, apskritai galima vertinti rimtai?
Ne tik galima, bet ir reikia - nes tik sapne žmogus gali save atrasti iš naujo. Tokią išvadą galima padaryti iš Calderóno dramos „Gyvenimas - tai sapnas“. Septynioliktojo amžiaus kūrinys Lietuvos teatro scenoje pastatytas antrą kartą: šįsyk - „Meno ir mokslo laboratorijos“, pakvietusios bendradarbiauti jauną aktorių ir režisierių Gediminą Rimeiką, pastangomis. Kūrybinį kolektyvą papildė Pawełas Sakowiczius, parengęs choreografiją. Spektaklis „Gyvenimas - tai sapnas“, palyginti su šio Vilniaus teatro iki šiol vykdyta veikla (čia pirmenybė teikiama eksperimentams ir sąsajų tarp meno ir gamtos mokslų paieškai), yra stebėtinai tradicinis. Jame ištikimai laikomasi klasikinės dramos struktūros, visos scenos raiškos priemonės paklūsta tekstui ir aktorinei ekspresijai. Pastatymo, parengto jauno kolektyvo, kuriam Sigizmundo keliamas klausimas „Kas aš esu?“ šiandien yra ypač artimas, jėga slypi ištikimybėje Calderóno minčiai.
Kūrėjai remiasi baroko estetika, iš dalies nulemta pačios dramos. Tad scenoje matome veikėjus, dėvinčius septynioliktojo amžiaus drabužius (arba šios epochos įkvėptus kostiumus), vaidinančius pernelyg įmantriai, deklamuojančius tekstą akivaizdžiai poetinėmis frazėmis. Kartais aktoriai pasirodo su kaukėmis, dėl kurių, pagal dramai būdingas taisykles, personažai negali atpažinti vieni kitų. Tačiau visa tai yra labiau citata, ištraukta iš mūsų įsivaizdavimų apie baroko epochą, nei jos realus atspindys. Mat ši originali veikėjų grupė įmetama į minimalistinę Oleksio Makukhino scenografiją, kurios pagrindinė medžiaga yra stora plėvelė. Tai ji, pakabinta ant skersinių, yra Sigizmundo bokštas-kalėjimas, tuoj virstantis Bazilijo rūmų lubomis. Ši materija skaidri ir lengvai keičia formą, tačiau kartu varžo judesius ir skiria žmones. Po ja įkalintam Sigizmundui (Laurynas Jurgelis) ne tik sudėtinga judėti, bet ir sunku kvėpuoti. Tai iš jos yra sukurtas tikrovės ir sapno pasaulis, kuriame viskas, kas atrodo matoma, niekada nebūna pastovu, tik nuolat vykstančios transformacijos. Panašią funkciją atlieka stiklinis karaliaus sostas - iš pirmo žvilgsnio permatomas, bet įžiūrimas tik tada, kai ant jo krinta šviesa. Taip pat iš stiklo - Rosauros portretas ir kardas, kurį keršto siekianti mergina patiki savo tėvui Klotaldui. Beveik visą laiką skambančią atmosferinę elektroninę muziką sukūrė Agnė Matulevičiūtė - viena įdomesnių šių laikų teatro ir kino muzikos kūrėjų Lietuvoje. Įkomponavusi vargonų melodiją ir bažnytinius chorus - taip veikėjus ir žiūrovus įtraukia į mistinę atmosferą ir nuolatinę sapnišką jauseną. Šiame pasaulyje niekuo negalima būti tikram, nes viskas gali dingti per akimirką - kaip Sigizmundo sapnas apie valdžią.
Karaliaus sūnus kenčia ne savo noru. Jis buvo įkalintas savo tėvo, suklaidinto pranašystės, kad jo ainis atneš karalystei nelaimę ir kančią. Vienišas, pasmerktas gyventi bokšte, jis minta augančia neapykanta. Jurgelio Sigizmundas sulaukėjo, jo judesiai primena plėšrūną, o išsakomi žodžiai virsta kalbomis, kupinomis paniekos tėvui ir likusiam pasauliui. Taigi, kai jam yra surengiamas išbandymas ir jis vienai dienai perkeliamas iš bokšto į sosto salę, iš pradžių pats netiki tuo, ką mato. Jo pabudimo scena vyksta prietemoje ir sceninių dūmų debesyse, kurie teka it nykstantys sapnai. Bundančio Sigizmundo akivaizdoje juda lėta, spalvingas kaukes dėvinti personažų vilkstinė, savotiškas danse macabre. Kai kiti pradeda jį garbinti kaip karalių, princas nusprendžia suvaidinti jam primestą vaidmenį - jį apima nežabota euforija. Greitai pasijunta esąs visagalis valdovas, neskiria gėrio nuo blogio. Valdomas aistrų, jis elgiasi žiauriai, nes pagaliau gali atkeršyti už savo skriaudą. Bet kartu sako tiesą apie savo jausmus, veiksmus ir ketinimus, nes niekada neišmoko meluoti.
Sigizmundo šėlsmo dvare scena kartu vaizduoja jo tėvo, karaliaus Bazilijo (Algirdas Dainavičius), pražūtį. Groteskinis senis mėgaujasi savo valdžia kitiems žmonėms. Jis nori vadovauti net teatriniams efektams - jo aiškiu gestu nutyla muzika. Tai, kaip jis pasielgė su savo sūnumi, atėmęs iš jo galimybę patirti tėvišką meilę ir sostą, verčia jame įžvelgti tironą, kuris, prisidengęs karalystės gerove, visų pirma rūpinasi savo padėtimi. Kai jis sėdi savo pernelyg dideliame soste, primena Hamleto tėvo Šmėklą iš legendinės Eimunto Nekrošiaus inscenizacijos. Aname spektaklyje sostas buvo medinė kėdė su virš jos pakabintu diskiniu pjūklu - sūnaus, priversto imtis keršto už nužudytą gimdytoją, neišvengiamo likimo simboliai. Spektaklyje „Gyvenimas - tai sapnas“ tėvo valia taip pat nulemia sūnaus, kuris yra teisėtas sosto įpėdinis, likimą. Skirtumas tik tas, kad Sigizmundas galiausiai nusprendžia pasipriešinti savo likimui.
Tačiau pats to nedaro. Kai Sigizmundas vėl įkalinamas bokšte, jį lydi juokdarys Klarinas (Vygandas Vadeiša). Spektaklio režisierius itin įdomiai adaptavo dramaturgiją, perduodamas šiam personažui žodžius, kuriuos dramoje išsako sukilę kareiviai. Tai jie įsibrauna į bokštą, nes nori, kad Sigizmundas užimtų teisėtą sosto įpėdinio vietą. Klarinas užsideda didelę gipsinę gyvūno kaukę ir kaip triksteris įtikina princą, kad jis sugrįžtų į pilį ir pasiimtų tai, kas jam priklauso. Lydimas naujojo tarno, princas palieka kalėjimą ir stoja akistaton su tėvu. Jį įveikia ne tik savo jaunatviška jėga, bet ir kilnumu. Atleisdamas jis paneigia tėvo įsitikinimus, kuris, bijodamas pokyčių, pats prisidėjo prie tragiškos pranašystės išsipildymo.
Vilniuje rodomame spektaklyje Calderóno pasakojimas apie efemerišką žmogaus prigimtį užleidžia vietą tikrovės ir sapno problemai, perteikiamai klausimu apie tiesą. Gediminas Rimeika tikrovės iliuziškumo temą susieja su teatriniu žaidimu kaukėmis ir kostiumais, nukreipdamas spektaklio personažus šiame apgaulių labirinte ieškoti kelio į save pačius. Tokį iššūkį kelia ne tik Sigizmundui, bet ir Rosaurai (Aistė Zabotkaitė), kuri taip pat nežinodama savo tikrosios kilmės, vedama emocijų siekia atkeršyti už patirtą pažeminimą. Jos tėvas Klotaldas (Simonas Dovidauskas), Bazilijo vietininkas, turi rinktis: apginti dukros garbę ar būti ištikimas valdovui. Nors, šiuo atveju, verčiau reikėtų sakyti, kad ištikimas valdžiai, nes atrodo, kad ji - stiklinis sostas, kurį Bazilijas jautriai bučiuoja - kelia didžiausią vietininko pagarbą. O jaunas Moskovijos kunigaikštis Astolfas (Povilas Jatkevičius) ir infantė Estrelja (Žygimantė Elena Jakštaitė) dalyvauja imituotame meilinimosi šokyje, kuriame nerasi nei natūralumo, nei nuoširdžių ketinimų.
Negalima nepaminėti finalinės spektaklio scenos. Lėtame šokyje, paremtame baroko menueto figūromis, scenoje slankioja visi personažai. Sigizmundas stebi jų judesius, išsakydamas paskutinius dramos žodžius: „Ir aš dar ir dabar bijau pabusti / Ir vėl save urve ankštam regėti. / Nes sužinojau tiesą pagaliau - / Žmogaus visi darbai tėra tik sapnas, Ir taip kaip sapnas jie pradingsta“[3]... Tad iki galo supranta, kad tai yra žaidimas, kuriame, norint laimėti, būtina žaisti pagal taisykles. Galbūt todėl Sigizmundas taip lengvai priimdavo visus sprendimus, kad nuobodžiaudamas galiausiai prisijungtų prie šio „chocholiško šokio“[4]? Galų gale sapnai mokė jį gyventi, o iš jų visada galima pabusti. O gal jį valdo kažkoks kitas nerimas, kur kas gilesnis nei dėl košmariško sapno, - mirties ir to, kas laukia po jos, baimė? Vilniuje rodomas spektaklis palieka žiūrovams netikrumo jausmą. Ir gerai, nes chaoso laikais nėra vienareikšmiškų atsakymų.
-----
Karolina Matuszewska - Teatro akademijos (Varšuva), Teatro studijų krypties absolventė, „TVP Wilno“ kanalo informacinių ir kultūrinių programų autorė. Gyvena Vilniuje.
Žurnalo „Teatr“ redakcija suteikė leidimą išversti ir perpublikuoti šią spektaklio recenziją. Recenzija publikuota: „Teatr“ 2023 m., Nr.4.
Iš lenkų kalbos vertė J. M.
[1] Tomaszas Stawiszyńskis (g. 1978) - lenkų filosofas, publicistas ir eseistas.
[2] Turimas omenyje personažas iš Stanisławo Wyspiańskio (1869-1907) dramos „Vestuvės“.
[3] Calderón de la Barca, Pedro. Gyvenimas - tai sapnas. (Vertė Aurelijus Katkevičius.) Vilnius: Baltos lankos, 2010.
[4] Lėtas, hipnotizuojantis šokis, į kurį nevalingai įsitraukia visi šventės dalyviai. Pagal Stanisławo Wyspiańskio dramos „Vestuvės“ personažo Chocholo vedamą sceną.
