Sapnai ir kaktusai

Helmutas Šabasevičius 2023-04-08 7md.lt, 2023-03-31
Scena iš šokio spektaklio „Kaktusai“, choreografas Alexanderis Ekmanas (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2023). Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš šokio spektaklio „Kaktusai“, choreografas Alexanderis Ekmanas (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2023). Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupės repertuaras praturtėjo dar trimis kūriniais - šokio spektaklių vakare „Sapnai ir kaktusai“, kurio premjera Žvejų rūmuose įvyko kovo 17 ir 18 d., parodyti lenkų choreografo Roberto Bondaros ir švedų choreografo Alexanderio Ekmano darbai. Jie sukurti jau prieš kurį laiką, tačiau vis stiprėjančios Lietuvos uostamiesčio baleto trupės pastangomis įgavo dar vieną įdomų pavidalą, tapsiantį ir šiuolaikinio Lietuvos baleto istorijos dalimi.

Vakaro pavadinimas apima tai, iš ko sudarytas mūsų gyvenimas, o juo labiau kūryba: sapnai, svajonės, siekiai - ir tikrovė, dažnai pašiaušianti spyglius, kurie neretai tampa ir jautrių menininkų savisaugos priemone. Puikiai parengta programa (sudarytoja Veronika Janatjeva) supažindina ir su Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės vizijomis, ir su choreografų biografijomis bei mintimis apie savo kūrinius.

Bondaros kūryba Lietuvoje pažįstama iš Giedriaus Kuprevičiaus baleto „Čiurlionis“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2013) ir šokio spektaklio „Faustas“ (KVMT, 2021). Vakarą pradėjusiame „Žagsulyje“ (2015) buvo galima įžvelgti temas, gvildentas „Čiurlionyje“, svarstymus apie dualistinę žmogaus prigimtį, jo emocinių ir psichologinių būsenų pjūvius. Tai autorinis kūrinys, nes Bondara yra ne tik šio darbo choreografas, bet ir kostiumų bei šviesų dailininkas.

Kompozitorių Jacko Nitzsche's ir Michało Jacaszeko kūrinių koliažas prasideda skaidriomis, švelniomis intonacijomis, kurios po pirmo žagtelėjimo šiurkštėja, dar po kurio laiko pradeda dirginti klausą. Lėtai kylančio horizontalaus šviesos brūkšnio išryškinta šokėjo figūra skyla gestais, judesiais, duetinėmis kombinacijomis, kurios komponuojamos keliais planais po minimalistiniais šviesos punktyrais ir perteikia asociatyvią kelionę po žmogaus vidinių nuotaikų ir savistabos pasaulį. Nedidelis epizodas dėmesį sugeba išlaikyti ne tik dėl sklandžios, taikliai jausmines būsenas perteikiančios choreografinės kalbos, bet ir dėl atlikėjų Yano Malaki ir Mykhailo Mordasovo gebėjimo pripildyti kūrinio formą turinio, kuris artimas jiems ir kaip šokėjams, ir kaip žmonėms.

„8m68“ - taip pat autorinis Bondaros kaip choreografo, režisieriaus, scenografo, kostiumų ir šviesų dailininko darbas, grąžinantis į jo šokio kūrybos ankstyvąjį laikotarpį, nes pirmą kartą ši kompozicija parodyta 2012 metais. Brazilų kompozitoriaus Amono Tobino garsai derinami su sceną ir ant jos gulinčius artistus nuklojusio dirbtinio sniego kuriama atšiauria emocine atmosfera. Darios Verovkos, Romano Budko, Kirstin Ann Zahradnick, Romano Semenenko ir Oleksandros Borodinos šokami solo, duetai, bendros scenos neperteikia jokio rišlaus pasakojimo - tai abstrakčių fizinių būsenų kaleidoskopas, formali choreografinė struktūra, įdomi kaip konkretaus menininko plastinių idėjų vitrina, o choreografiniai sprendimai leidžia įsivaizduoti, iš kur kilo vėlesnių menininko darbų judesio estetika, duetams būdingas nervingas, trūkčiojantis, dvasinių būsenų trapumą perteikiantis jausmas (Bondaros kūrinius klaipėdiečiams šokėjams perprasti padėjo choreografo asistentė Evgeniia Meissner).

Antroje vakaro dalyje parodytas šokio spektaklis „Kaktusai“ - Klaipėdos muzikinio teatro pasididžiavimas, žinomo švedų choreografo Alexanderio Ekmano kūrinys, kaip ir pirmųjų dviejų, atskleidžiantis šiuolaikinio šokio menininkų universalumą, norą imtis atsakomybės už visus savo kūrinio komponentus: choreografiją, scenografiją, kostiumus. Ekmano „Kaktusus“ Klaipėdoje užaugino choreografo asistentė Ana-Maria Lucaciu, o pats choreografas pagerbė šokėjus atvykdamas į pirmąją spektaklio premjerą.

Franzo Schuberto, Andy Steino muzika, skambanti iš įrašo, derinama su styginių instrumentų kvarteto (Rasa Šimelionytė, Alina Karinauskienė, Gintaras Stebuliauskas ir Matvejus Goldbergas) gyvai atliekamais Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno kūrinių fragmentais, o patys muzikantai, vaikščiodami po sceną, tampa ir spektaklio plastinių formų kūrėjais.

Prieš trylika metų Nyderlandų šokio teatro antrosios trupės atliktas spektaklis įsitvirtino šiuolaikinio šokio diskurse, jis iki šiol noriai atliekamas daugelyje šokio teatrų ir sulaukė išsamių paties choreografo komentarų bei paaiškinimų, devalvuojančių sustabarėjusius meno ir kūrybos vertinimo principus, autoritetų nuosprendžius ir etikečių klijavimą. Spektaklio ironija po keliolikos metų nebeatrodo tokia aštri, nes jau senokai įsisąmoninome, kad meninės kūrybos vertinimai yra labai individualūs ir nepaklūsta kokiems nors iš anksto nusistatytiems kriterijams (šių metų festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ tema - NE PA AIŠKINAMA).

Labai žmogiška džiaugtis komplimentais ir liūdėti išgirdus kritiškesnę pastabą, bet „Kaktusų“ adresu jų išsakyti nebėra prasmės. Kūrinys pasižymi puikiu ritmu ir tempu, klasikinės muzikos fragmentai mezga estetinį dialogą tarp praeities ir dabarties, išradinga šviesų partitūra (dailininkas Tomas Visseris) padeda sukurti dinamišką reginį, kurio vizualinė tėkmė pulsuoja išraiškinga energija. Režisūriniam sprendimui būdinga paradokso estetika (iš viršaus nukrintantis katinas) girdima ir Spenserio Theberge'o tekstuose, kurie skamba iš įrašo ir kartais tampa šokėjų atliekamų judesių garsiniu akompanimentu, įžodina jų judesius, kurie savo ruožtu įveiksmina girdimas frazes, o jas taikliai įkūnija Anna Chekmarova ir Yanas Malaki (pirmoji premjera) arba Oleksandra Borodina ir Romanas Semenenko (antroji premjera).

Pastaraisiais metais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė suformavo raiškų meninį braižą, kuris išsaugo kokybę net keičiantis šokėjams. Gimininga judesio energija, plastinis susiklausymas, gebėjimas pajusti choreografinę, režisūrinę formą ir ją perteikti ne mechaniškai, bet kūrybiškai, tampant lygiaverčiais spektaklio bendraautoriais, leidžia Klaipėdoje gimti vis naujiems įdomiems choreografiniams kaktusams ir skatina vis labiau domėtis šios ambicingos trupės kūrybiniais planais.

7md.lt

recenzijos
  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.