Šaltojo kalno emocijos

Vita Mozūraitė 2011-01-30 dance.lt
Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Choreografo Vyčio Jankausko spektaklį „Liepsnos virš šaltojo kalno“ antrą kartą ėjau žiūrėti ne todėl, kad spektaklio premjera būtų užbūrusi. Tiesiog tuomet pajutau, kad „perskaičiau“ ne visą judesiais užkoduotą tekstą, kažkas liko anapus matymo, anapus supratimo. Neretai pasižiūrėjus „grynojo šokio“ stiliaus spektaklį susikoncentruojama tik į paviršutinišką judesio estetiką, manant, jog vienintelis choreografo komunikacinis pranešimas slypi judesio fiziškume, o ne judesiu koduojamoje mintyje. Be to, atkreipiau dėmesį į „Menų faktūroje“ užsimezgusiame pokalbį apie kritikus praslydusią užuominą, jog teatrų režisieriai pageidauja, kad kritikai ateitų žiūrėti ne premjeros, o labiau susistygavusio vėliau rodomo spektaklio. Todėl sausio 26 d., praėjus daugiau nei mėnesiui nuo pirmosios premjeros (2010 m. gruodžio 19 d.), vėl nužingsniavau į Menų spaustuvę žiūrėti antrosios Vyčio Jankausko šokio teatro spektaklio „Liepsnos virš šaltojo kalno“ premjeros. Šįsyk, žvelgiant į sceną be įtampos ir nuogąstavimų ką nors praleisti, spektaklis tarsi iš naujo atsiskleidė.

„Liepsnos“ kartu su spektakliais „Budėjimai“ (2008) ir „Žinia“ (2007) galėtų sudaryti trilogiją, nes visuose trijuose apčiuopiama labai panaši vidinio žmogaus pasaulio analizė - nerimastingas balansavimas tarp ryžto veikti ir abejonės; savo tikrojo kelio, tikrojo pašaukimo paieška tuo pat metu atsiribojant nuo bet kokių išorinio pasaulio įtakų. Visiems trims spektakliams būdinga ta pati estetika, ta pati judesių skalė (ilgos ištiestos rankos atviromis plaštakomis, atsargus žingsnis pėda tiriant erdvę priešais save, judėjimas visu kūnu į priekį), tačiau kaskart judesių sekoms suteikiant skirtingas prasmes.

Labiausiai „Liepsnas“ nuo „Budėjimų“ ir „Žinios“ skiria šviesa ir labiau išgryninta psichologinė idėja, kurią choreografas realizuoja pasitelkęs sau į pagalbą du šokėjus - Rūtą Butkus ir Tautvilą Gurevičių.

Kiekvienas šokėjas įkūnija skirtingą personažo būseną - Jankauskas - abejonę, Gurevičius - ryžtą, Butkus - atsiribojimą, užsisklendimą. Tai aiškiai išreiškia jų judesiai, kurie, net fiziškai būdami vienodi, įgauna visiškai skirtingas traktuotes dėl skirtingo pačių šokėjų emocionalumo ir judėjimo stiliaus. Netikėtą savo pusę šiame spektaklyje atskleidė T.Gurevičius, kuris iki šiol scenoje kūrė romantiškus, svajingus personažus. Platūs, aiškiai fiksuoti, ryžtingi mostai padėjo jam užimti didesnę erdvę, sukurti veržlumo, net agresyvumo įspūdį.

Jankausko plastika buvo gerokai minkštesnė, tarsi jis savo judesiais čiuoptų, tikrintų aplink esančią erdvę, atsargiai prisiliesdamas prie sienos ar grindų, sukurdamas neapsitikėjimo, abejonės, kiekvieno žingsnio apsvarstymo įspūdį.

Visada scenoje depresyviai emocionali, vienu tik žvilgsniu gebanti patraukti dėmesį Rūta Butkus ir „Liepsnose“ aplink save sukūrė gerokai tamsesnę, tirštesnę judesių erdvę, nors, regis, kartojo tas pačias judesių sekas, kaip ir kiti šokėjai. Atrodė, kad ji nepalaiko su partneriais net ir jausminio ryšio, kiekvienas jos judesys buvo skirtas tik sau, o jos moteriška esybė ne tik nesirengė atsverti vyriškosios pusės jėgos, bet tiesiog užsisklendė savo emocijose, neįsileisdama į savąją scenos dalį nei vieno partnerio ryžto, nei kito abejonių.

Spektaklio veiksmas vyksta juodoje scenos „dėžėje“ suformuotoje baltutėlėje erdvėje, kuri, choreografo valia, yra šiek tiek įstrižai pasukta, tarsi pasiūlant žiūrovams „žvilgsnį iš šono“. Ši kiek originalesnė erdvės traktuotė choreografui leidžia sustiprinti kai kuriuos šokėjų kuriamus įvaizdžius.  Taip ryžtingasis Gurevičiaus personažas atsiduria arčiau žiūrovų ir spektaklio pabaigoje sustingsta visu kūnu pasviręs į juos, tarsi pasirengęs paskutiniam žingsniui. Tuo tarpu Butkus nuo žiūrovų yra toliausiai, ir jos atsiribojimas dėl to dar labiau išryškėja.

Akinančiai baltas ryškiai apšviestas fonas lyg grafikos meno kūrinyje išryškina juodais santūriais Jolandos Imbrasienės sukurtais kostiumais apsirengusiį šokėjų siluetus, atskiria juos nuo aplinkos, panaikina bet kokias kasdienės buities užuominas. Vienintelis spalvų dvelksmas - švarkų pamušalai, savo atspalviais atliepiantys personažų būsenas. Šokėjams judant prie pat baltos sienos kartais jie atrodo tarsi pririšti juodais rankų šešėliais, ir tie saitai tik dar labiau sustiprina jų priklausomybę tam pasauliui, kuriame yra tik mintis, tik pokalbis su savimi.

Beje, toks scenogafinis ir apšvietimo (šviesų dalininkas - Aurelijus Davidavičius) sprendimas iki šiol nebuvo būdingas Jankausko spektakliams. Jis labiau mėgo tik šviesos spindulio, ištraukiančio šokėją iš miglotos prietemos, efektą, nors „Budėjimuose“ jau matome nedideles ribotas šviesos erdves, skirtas atskirai kiekvienam šokėjui ar duetui. Tačiau didelė žvilgsniui atvira erdvė žymi ir minčių atvirumą, sielos kovos viešinimą.

Pati spektaklio choreografija neatrodė itin originali, nes kanonu kartojamos judesių sekos, veiksmo skaidymas į tris dalis: prie sienos scenos gilumoje-per vidurį-vėl prie sienos, kritinėjimai ir palaipsnis atsistojimas (tarsi dvasinio pagrindo pakilti radimas) vis vertė prisiminti, kur tai jau matyta. Tarp abstrakčių judesių įterptas tiesmukai perskaitomas dramatiškas galvos purtymas teatrališkai skėstelint rankomis atrodė tarsi nužengęs iš begarsio kino pantomimos. Tačiau pirmoji ir trečioji dinamiškos dalys buvo labai vientisos, o dėl skirtingų personažų atrodė, tarsi matytum tris skirtingus spektaklius viename. Antroji - vidurinioji - spektaklio dalis savo dinamika labai skyrėsi nuo kitų dviejų, pirmąkart žiūrint pasirodė net ištęstu svetimkūniu. Tačiau žiūrėdama antrąkart, atidžiau stebėdama šokėjus, „įsiskaičiau“ į jų pasakojimą, nors jis pasirodė kiek tiesmukas, choreografiškai ne toks įdomus ir plastiškas, šiek tiek ištęstas. Suprantamas choreografo noras sukurti klasikinio sukirpimo spektaklį: allegro-adagio-allegro, šįsyk nebuvo itin paveikus.

Tačiau pora spektaklio bruožų jau gali būti traktuojami kaip vizitinė Vyčio Jankausko kortelė. Pirmiausia - tai judesio išgryninimas, jo apvalymas nuo visokių išorinių efektų, akrobatiškumo. Tai leidžia gėrėtis pačia judėjimo estetika, neblaškant dėmesio plačiais ar aukštais žingsniais ar galingais šuoliais. Todėl „grynojo šokio“ stiliui priskirtini Jankausko spektakliai atrodo tokie tolygūs, takūs, be didingų kulminacijų, iš pirmo žvilgsnio - tik estetiški, tačiau ne paprasti, skatinantys įsiskaityti į judesio traktuotes, įsižiūrėti į detales, suprasti užkoduotus choreografą jaudinančius klausimus ir atsakymus.

Antras bruožas - tai ypatingas spektaklių muzikalumas. Nesvarbu, ar Jankauskas kurtų pagal jam specialiai kompozitoriaus sukurtą muziką, ar naudotų kitų trupių įrašus, jis įsiklauso į kiekvienos muzikinės frazės nuotaikas, kiekvienai muzikinei atkarpai suranda tinkamas judesių sekas. Taip ir „Liepsnos virš šaltojo kalno“ (jose skamba grupių „Mono“ ir „Set Fire to Flames“ bei Juozo Milašiaus muzika) yra itin muzikalus kūrinys (gal tik Menų spaustuvei reikėtų neplėšyti žiūrovams ausų aparatūros galimybėmis). Judesiai ir choreografija taip „sulimpa“, jog apriboja bet kokias kitas vienų ar kitų melodijų traktuotes, kurias bandytų susikurti žiūrovas.

„Liepsnos virš šaltojo kalno“ tik patvirtino choreografo kūrybinio kelio kryptį. Atėjęs į šiuolaikinį šokį iš breiko, kurį laiką studijavęs jam dar naujus, kiek neįprastus šiuolaikinio šokio judesius, ieškodamas jų naujų traktuočių, V.Jankauskas tarsi nejučiomis apčiuopė savąjį kelią ir juo kryptingai eina, išvengdamas mados, bereikalingų blizgučių, grynindamas savąją estetiką, kurdamas savąjį judesio pasaulį.

DANCE.LT

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.