„Žydo karčemos pastogė priglaudė mus tokiam poilsiui, kokį gerai pažįsta kiekvienas lietuvis skaitytojas.“ Vladislovas Sirokomlė, „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“
Apie Šalčininkus nieko nerasime nei prieš dešimtmetį išleistame Giedrės Jankevičiūtės kelionių vadove po Lietuvą, nei prieš 150 metų Vladislovo Sirokomlės parašytoje knygoje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“, nors šis rašytojas lankė visai netoliese esančius miestelius. Kiek save prisimenu, aš taip pat nesu ten buvusi. O štai Vikipedija sako, kad Šalčininkų vardas istorijoje minimas nuo 1311 metų, vadinasi, tai labai sena gyvenvietė. Ką apie ją žinau? Beveik nieko. Tad gal ir nebloga mintis apie Šalčininkus kurti spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Darbas, kūrėjų pavadintas „Nežinoma žemė. Šalčia“, mane domino kaip socialinio teatro reiškinys, kuriame užkoduodas „prisijaukinimo“ efektas: kaip, iš pradžių būdami visai svetimi, tam tikri žmonės ar su jais susiję reiškiniai, per valandą kitą tampa daugiau mažiau suvokiami ir labai artimi, savi. Panašus ir labai neblogas pavyzdys - spektaklis „Žalia pievelė“ apie Visaginą, kurį tame pačiame teatre režisavo tas pats režisierius Jonas Tertelis. Viena „prisijaukinimo“ proceso bėdų yra ta, kad „prisijaukinimas“ įvyksta patiems to nepastebint. Tai būdinga mano mėgstamo režisieriaus Jerôme Belio spektakliams. Kita - kad tokių nepažįstamų žmonių ar reiškinių, kuriuos būtų galima „prisijaukinti“ nuo visiškai nepažįstamo lygmens yra gana nedaug. Tarkime, žiūrėdama „Žalią pievelę“ su Visaginu turėjau gerokai artimesnį santykį nei su Šalčininkais. Tad iš spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ pirmiausia tikėjausi progos patyrinėti tą „prisijaukinimą“.
Norint kažką gerai pažinti, kartais geriau ne domėtis, klausinėti ir skaityti, o imti ir susidurti su tuo reiškiniu. Todėl kartais keliaudama ignoruoju kelionių vadovus, o laukdama premjeros - iš anksto pasirodančias publikacijas, interviu ir vaizdo reportažus. Taip norėjau elgtis ir su „...Šalčia“, tačiau kovo 18 dieną TV laida „Nes man tai rūpi“ su Jonu Terteliu, spektaklio režisieriumi, ir Andriumi Jevsejevu, kuris kartu su Egle Vitkute kūrė spektaklio dramaturgiją, tiesiog įsibrovė į mano eterį. Sužinojau, kad Šalčininkuose daugelis vaikų šoka baletą, žmonės labai religingi, nemėgsta šnekėti apie politiką ir reikšmingai nutyla, jei pradedi klausinėti apie kontrabandą. Kūrėjų pripažintas faktas, kad nesisekė rasti dramaturginio konflikto, kad ieškojo Šalčininkų, o rado Lietuvą, virto dar didesne spektaklio intriga.
Premjera Vilniuje vyko kovo 22-23 dienomis. Per pirmąjį spektaklio pusvalandį Mažojoje scenoje išgirdau kokių aštuonių, o gal dešimties skirtingų žmonių pasisakymus. Visus juos vaidino keturi aktoriai - Gailė Butvilaitė, Laurynas Jurgelis, Miglė Polikevičiūtė, Oskar Vygonovski. Kiekviename epizode jie vaidino kiek pakeitę kalbėjimo manierą, balso tembrą, galbūt šiek tiek eiseną ar stovėseną, tačiau ne bendrą savo įvaizdį - išskyrus kelias išimtis, liko tais pačiais drabužiais, tomis pačiomis šukuosenomis. Atlikėjų moterų kostiumų stilius nė trupučiu nepriminė Vilniaus regiono rengimosi įpročių, kostiumai labiau kvepėjo amerikietiškomis (Airida Gudaitė, Miglė Polikevičiūtė) ar prancūziškomis (Gailė Butvilaitė) madomis, nors ir aiškiai „vintažiniai“.
Kurį laiką vaizduotė strigo ir mėgino daryti sąsajas ten, kur to visiškai nereikia, kol supratau, kad personažų tarpusavyje sieti nereikia. Tarp aktorių pasisakymų beveik nebuvo dialogų, net ir pasirodę kartu ar apsikeitę keliomis frazėmis, kiekvienas pasakojo savo istoriją. Vaizduotė kliuvo už į sceną ateinančių ir savo monologo eilės laukiančių aktorių, bet tai ne bėda. Blogiau jog, kai šnekėjo šeštasis personažas, supratau, kad jau pamiršau, ką apie save sakė antrasis.
Spektaklio dailininkė Paulė Bocullaitė pasirinko abstraktų scenografijos variantą. Salėje buvo sukurtas veidrodžio efektas: iš dviejų pusių viena prieš kitą išdėstytos žiūrovų kėdės, o per vidurį tarp jų - įsivaizduojamo stiklo rėmas, kurio apatinis skersinis tarnauja kaip scenos pakyla. Dažniausiai aktoriai pasisakyti eidavo per vidurį, ant scenos pakylos ar šalia, paskui prisėsdavo kur nors šalia žiūrovų. Suprask - personažai yra iš mūsų tarpo, o mes žiūrime patys į save. Viršutinio skersinio viduryje buvo nedidelis televizijos ekranas, jame spektaklio įžangoje buvo rodoma iki atpažinimo/neatpažinimo ribos iškraipyta baleto pamokos vizualizacija, vėliau - keli vėlgi kažkaip „meniškai“ apdirbti Šalčininkų vaizdai - fontanas, pieva, sankryža, gal vienas kitas namas. Šiaip jau ten galima rodyti bet ką - detalių, gylio, kažkokių kokybinių detalių net sėdint pirmoje eilėje nesimatė. O juk spektaklio pradžioje Lauryno Jurgelio personažas duria pirštu į žmogų ir sako „Čia mano vyresnysis sūnus“, duria į kitą „O čia mano jaunesnysis“. Ak, jeigu jis taip baksnotų ir savo Šalčininkų žemėlapį sudarytų iš mūsų... na, jeigu sudarytų žemėlapį, kuris nedingtų viso spektaklio metu... po spektaklio Šalčininkai mums tikrai taptų kažkas daugiau nei tiesiog žemė.
Bet grįžkime prie spektaklio. Tiek iš režisieriaus sumanymo, paaiškinto jau minėtoje TV laidoje, tiek iš aktorių kalbos spektaklio metu buvo aišku, kad kūrėjai laikėsi savo surinktos dokumentinės medžiagos -žodis žodin įrašytos Šalčininkų gyventojų kalbos. Taigi, kiekvienas aktorių pasakojimas - tai lyg pažintis su Šalčininkų gyventojais, imituojant personažo kalbėseną. Nors aktoriai dirbo šauniai, Laurynas Jurgelis ir Oskar Vygonovski jau akivaizdžiai mėgavosi kai kuriais vaidmenimis, žiūrovui tai reiškė vaizdo monotoniją ir nesibaigiančią pažinčių virtinę.
Kai kurie personažai - pareigūnai arba dvasiškieji tėvai - kalbėjo už „visuomenę“ ir prisiminė ne savo, o miestelio gyventojų atsitikimus. Kai kurių personažų monologai buvo ilgesni. Kai kurie personažai sugrįžo į sceną dar vienam arba keletui epizodų. Kai kuriuos papildydavo aplinkiniai veikėjai, o dar kiti (tarkime du dvasiškieji tėvai) buvo simboliškai sugretinami. Galbūt jie labiau įsiminė ar pasirodė įdomesni, bet tai nekeitė įspūdžio, kad dramaturgui ir/ar režisieriui svarbu pademonstruoti kuo daugiau personažų pasakojimų. Šis įspūdis perša išvadą, kad šalčininkiečių pasakojimai dramaturgiškai buvo jungti ne montažo (kai sekama tam tikromis turinio idėjomis, medžiaga priešinama arba gretinama, norint perteikti konkrečią mintį), o koliažo principu (vadovaujantis formos kriterijais).
Scenoje aktoriai „pasakojo“ apie tai, kaip šalčininkiečiai pasakojo savo istorijas, ir tame buvo galima pastebėti daug atidumo, šilumos. Štai žmogus džiaugėsi savo rankomis sumeistrautais baldais, o ši moteris - kad nuo skurdo ir pražūties išgelbėjo talentingą mergaitę. Čia jaunimas prisiminė, kokių šunybių prikrėtė, o čia senutė - kaip reagavo į jaunimo aprangos madas. Štai pareigūnas gailėjosi avarijoje žuvusių pažeidėjų, o čia apie moraliai paklydusius parapijiečius istoriją porino ir atlaidžiai šypsojosi dvasiškasis tėvas. O kur dar personažų skaityti eilėraščiai?! Nors visa tai matėme teatre, mums tai buvo pateikta neišgryninta, neišvalyta, neapibendrinta, todėl buvo mažų mažiausiai neįprasta, sunku tuo džiaugtis, sekti ir įsiminti. Nors mes nežinojome personažų vardų, jie mums pasirodė kaip konkretūs žmonės su savomis istorijomis, nepažįstami, ne visada įdomūs, ir jų tiek daug, kad pasakojimai tiesiog praėjo pro ausis.
Vis dėlto aktoriai buvo šio spektaklio stiprioji ir nuostabioji pusė. Palikti be paprastai jiems tarnaujančio įrankių arsenalo, žaisdami tik savo kūnais, per pusantros valandos jie suvaidino gausybę mikrosituacijų. Gailė Butvilaitė įsiminė kaip senutės dukra/prižiūrėtoja, davusi instrukcijas kaip senutei reikia parėkti, kad ši išgirstų. Laurynas Jurgelis įspūdingai, fiziškai ir psichologiškai, išvystė šiandieninio šalčininkiečio Česlovo Milošo (!) vaidmenį. Oskar Vygonovski su publika be jokių sunkumų komunikavo ir lietuviškai, ir rusiškai; jo personažai, gal ne taip juvelyriškai sukurti, kaip Lauryno Jurgelio, atrodė laisvesni, buvo įtaigiausi emociškai. Įdomiausi ir labiausiai įstrigę liko Miglės Polikevičiūtės kurti personažai: vaikystėje smurtą patyrusi policijos Pareigūnė, iš Šalčininkų kilusi ir Varšuvoje studijuojanti Dainininkė, na ir žinoma, 88 metų Močiutė, kurią jauna aktorė suvaidino išgaudama ne tik kalbėjimo manierą, bet ir seno žmogaus balso virpesius - taip, kad Močiutei prasižiojus net nebereikėjo sakyti, nei kiek jai metų, nei kad ji neprigirdi.
Pusantros valandos trunkančio spektaklio viduryje aktorių istorijos buvo pertrauktos gatvės šokiu, kurį hiphopo ritmu šoko Airida Gudaitė. Formaliai, jis buvo jungiamas prie Gailės Butvilaitės baleto šokėjos ir šiek tiek pakėlė žiūrovų tonusą bei prablaškė pasakojimų monotoniją. Tačiau tai sukėlė įspūdį, kad šokis atsirado iš niekur ir į niekur dingo, visiškai nesisiedamas su spektaklio turiniu. Spektaklio pabaigos pradžią taip pat žymėjo šokis pagal klubinio stiliaus muziką - jaunųjų šalčininkiečių vakarėlis - šįkart jau visų penkių atlikėjų kartu, kažkodėl su šviečiančiais akiniais bei mergvakarių šablonu tapusiais velnio ragais, kurie taip pat buvo dalijami ir žiūrovams. Dėl anksčiau aptartos spektaklio struktūros, šie du šokiai spektakliui mažai ką pridėjo.
Panašiai neaiški situacija ir su Martyno Bialobžeskio muzika, kuri spektaklyje nejučia išnirdavo foniniu gausmu arba vedė šokius - viena vertus labai vykusiai, kita vertus aiškiai atitrūkusiai nuo lietuviškų klubų ir spektaklio erdvę nešančią maždaug Berlyno kryptimi. Nesakau, kad apranga, šokis ar muzika „...Šalčioje“ būtinai turi įvietinti Šalčininkus, bet šiuo atveju, kai jie visiškai nesiejami su tuo, kas žiūrovams bandoma įbrukti 90 minučių, nėra ir kaip jų vertinti.
Galiausiai - pora spektaklį užbaigiančių sprendimų. Vienas jų - tai tekstas televizoriuje, kuriame buvo pateikta Šalčininkų statistika (pagal jį - dauguma Šalčininkų rajono gyventojų yra lenkai) ir kūrėjų išvada apie Šalčininkų tyrinėjimo procesą: kad Šalčininkų jiems taip ir nepavyko pažinti, atvažiavę į Šalčininkus jie rado Lietuvą. Tuomet eilė atėjo antrajam finalo sprendimui. Aktoriai išardė Lietuvos - Baltarusijos sieną žymintį stulpą ir sudėjo jį į scenos pakyloje paslėptus stalčius. Spektaklis baigėsi, kai Laurynas Jurgelis uždarė paskutinįjį. Simboliškai galima sakyti, kad buvo panaikintas riboženkis. Bet ar tikrai?
Kūrėjai atmetė visus tautinius klausimus, ir „...Šalčioje“ man liko vienas alogizmas: apie kokią atrastą Lietuvą spektaklio autoriai kalbėjo, jei Šalčininkų rajone absoliuti dauguma gyventojų yra lenkai? Lietuva šiame spektaklyje nebuvo atskleista. O tokio pobūdžio raiška man primena Sirokomlės žydiškos karčiamos aprašymą: pasikeitus kontekstui, perduodama žinia yra visiškai bevertė. „...Šalčia“ rodoma ne tik Vilniuje, bet ir Šalčininkuose, o tai - visiškai skirtingi kontekstai. Gal aš ne iš tos pusės žiūriu? O gal spektaklio kūrėjai supainiojo lietuviškumą su bendražmogiškumu? Nors „...Šalčioje“ buvo papasakota nemažai šalčininkiečių istorijų, nors išryškėjo egzotiška ir intriguojanti kontrabandos tema, pažiūrėjus spektaklį mano riboženklis taip pat nepersikėlė.
