Juozo Miltinio dramos teatras yra vienintelis Lietuvos teatras, gavęs žmogaus vardą ir juo tebevadinamas iki šių slidžių laikų, kai staiga imama kvestionuoti menininko teisę turėti nenorminį gyvenimo būdą ar politinius, pjedestalui netinkančius įsitikinimus. Faktai yra tokie: režisierius J. Miltinis (1907-1994), 1980 m. būdamas 73-ejų, atsisveikino su teatru, į kurį 1940 m. buvo paskirtas tarybų valdžios, kuriame ir pats išsilaikė, ir išsaugojo aktorius vokiečių okupacijos metais, iš kurio trumpam buvo pašalintas į Kino studiją ir vėl gražintas, pripažintas ir pašlovintas per visą Sovietiją; TSRS liaudies artistas J. Miltinis gudriai statė Michailą Šolochovą, Vytautą Petkevičių - pramaišiui su pasaulio klasikais, į kuriuos žiūrovai atvažiuodavo autobusais iš arčiau ir traukiniais iš toliau (beje, subtitrų tuomet nebuvo). Studijos įkūrėjas buvo valdovas su botagu - iš aktorių reikalavo supergalių scenoje ir visapusiško celibato už jos (nūdiene kalba tariant, užsiėmė patyčiomis). Kadangi kūrė Artisto Teatrą.
Panevėžio dramos teatras, po 40 metų netekęs vedlio, įvairių kapitonų vairuojamas, nebepakilo į būtas menines viršūnes. Tiesa, vardo neblėstančią šlovę, šviesias bei tamsias legendas dar ilgai vaidmenimis ir prisiminimais palaikė išugdyti aktoriai - subrendę, pasenę ir numirę, bet išlikę daugybėje kino juostų. Ačiū Dievui, išliko ir bus istorijoje išties briliantinis dokumentinis 20 minučių filmas „Ten, už durų“ (1966 m., režisierius Algirdas Dausa, operatorius Jonas Tomaševičius) - labai rekomenduoju pasižiūrėti internete, - ten užfiksuotos spektaklio repeticijos, nugrimzdusios Atlantidos kasdienybė, kuri pirštu tau parodo - sala buvo supilta! Va, taip po žiupsnį visų miltiniečių rankomis.
Spektaklio „Sala, kurios nebuvo“ (sausio 8 d.) teksto autorius ir režisierius (taip pat ir naujasis teatro meno vadovas) Aleksandras Špilevojus per tiek metų susiformavusį Gordijaus legendų ir pletkų mazgą ima džirinti išmintingai (nuo intermedijos apie pletkų galią fojė). Jo jau ir anksčiau scenoje išmėgintas „istorijų pasakojimas“ apima tik ankstyvąjį J. Miltinio kūrybos periodą. Brandusis, tiesa, irgi demonstruojamas, tačiau vien per aktoriaus Albino Kėlerio simbolinę, save jauną iš šono stebinčią seno režisieriaus figūrą. Įstabią! Vien dėl jos, dėl pamėgdžiojančio legendinio jaustuko „O!“ verta eiti (važiuoti) į spektaklį.
Aktorius ir režisierius A. Špilevojus kuklinasi ir neįsirašo į spektaklio programėlę kaip dramaturgas. Ir be reikalo - jo tarsi vidinei sceninei panaudai parašytas ir, matyt, per repeticijas aplankstytas tekstas ne prastesnis už kolegų dramaturgų ilgus ir trumpus opusus. Tuo labiau kad jis sugalvojo ir beveik suvaldė sudėtingą antrą planą - Panevėžio muzikinio teatro orkestrą, galuscenyje, už širmos, grojantį specialiai parašytą, energetiškai miltinišką Mantvydo Pranulio muziką (dirigentas Martynas Bražas). Genialus kentautas gimė - J. Miltinis tokį sprendimą pagirtų! Pagaliau jeigu tau įkyrės protarpinis vienuolių (juk studijos pirmoji darbo vieta - vienuolynas) marširavimas, tai klausykis vien orkestro. Simfonijos, harmonijos paieškos „formatas“ verčia panevėžiečių publiką susikaupti ir suvokti, kur jie atėjo, kas jie buvo, kuo jie galėtų būti... Iki tos pačios spektaklio pabaigos, kai ir šie aktoriai, prisaikdinti niekam nepataikaujančio mokytojo, neišeina nusilenkti ir tu turi išeiti be atsidėkojimų.
A. Špilevojus, kuriam reikia spausti ranką už neįtikėtiną drąsa, neužsiima kilnaus mito statyba, atmiešia jį žmogiškąja komedija - pirmame veiksme mažiau, antrame jau persūdydamas, lokalizuodamas, eidamas paviršiukais. Karikatūriški burbantys kritikai puikūs, į juos gali žiūrėti, kaip į kokius „Žaldokynės“ personažus suprasdamas, kad daug kas čia sutirštinta. Bet riebinimas ir ištęstas gardžiavimasis despoto santykiais su savo mažulėliais vargdieniais - net jeigu jie pagrįsti citatomis iš archyvų - viską plokština, įvaro į kampą, į popsą. Režisieriau, betgi jie ne vien barėsi ir kankinosi? Tikriausiai dar vyną susėdę pagerdavo, vis tiek išvažiuodavo filmuotis ir vis tiek visi susiženijo. Ant vienos skandalisto kojos statomas objektas, manau, neįtikintų nė dar gyvuojančių, kadaise nuskriaustų artistų liudininkų.
Jauną J. Miltinį įkūnijantis aktorius Laurynas Jurgelis gauna daugiausia veiksmo šalia anuos jaunus studijokus (visas žvaigždes, kurių pavardes atsimename) vaidinančių ir vėlgi ką tik į teatrą atėjusių studentų, kol kas, deja, privalančių vaidinti beveidį molį. Mano galva, L. Jurgeliui pritrūko, hm, A. Špilevojaus diktatoriškos rankos iki jau tada akivaizdaus guru ir mąstytojo figūros (J. Miltinis juk artėjo prie 40-mečio ir, neabejoju, tikrai žinojo, ką darys po 20 metų, Senasis gali kartoti Jaunojo frazes ir atvirkščiai), mokinių būryje mokytojas neišsiskiria branda.
Žinoma, publika tikėjosi adekvačių žvaigždžių (per pertrauką girdėjau: ak, juk Blėdis nebuvo toks klapčiukas...) - jų čia nė kvapo, gal tik viena mažai mums pažįstama rašytoja Liūnė Sutema (akt. Ieva Labanauskaitė), kuriai suteikta teisė išlaužti savarankiškos moters kampą. Dar Arielis (akt. Tadas Gryn), kuris galėtų dar ryškiau brėžti jam suteiktą infernalinę amplitudę. Būtent tam tikru atžvilgiu foninis, simbolinis A. Kėlerio personažas tampa sala, vis išnyrančia iš amžių glūdumos ir sujungiančia, anot Hamleto, iširusius laikus.
Daugumai nemačiusių gyvų J. Miltinio spektaklių (man pasisekė pamatyti du) jo kalama, iš artistų su pincetais ir keiksmais ištraukiama „natūralizmo bacila“ nūnai, ne aktorių laikais, gali atrodyti pagyromis, pasakomis: na, koks gi teatras, kokia sala ir gyvybė joje galėjo būti, jie vis tiek vaidino natūraliai, tiesmukai, ne taip kaip dabar... Ot, ir ne! Užjaučiu tuos jauniklius (net kritikus), kurie taip galvoja. Kurie dar po 20 metų tą patį galvos ir apie Eimunto Nekrošiaus salą 1980-2001 m. - o, iškart po J. Miltinio!
Tikiu, kad Teatras - geras teatras savo geriausiu periodu - susiformuoja kaip mūsų išsigelbėjimo sala.
Ir sveikinu Panevėžį.
-----
Jūratė Visockaitė - teatro ir kino kritikė.
