Teatrologui sunku prisipažinti, kad kartais gerai nepamena, apie ką buvo seniai matytas spektaklis. Tačiau aš prisipažinsiu: nebežinau, apie ką buvo Motiejaus Ivanausko režisūrinis ir dramaturginis debiutas „Užšalimas“, matytas vaizdo įraše, darytame dar LMTA Balkono teatre. Žinau tik tiek, kad jau tada norėjau pamatyti visus būsimus šio kūrėjo darbus. Kodėl? Nes mūsų režisūros tradicijoje maža smagios ir dėmesį pagaunančios ironijos. Ir nors nežinau, kas tiksliai vyko „Užšalime“, pamenu štai ką: jaučiau ten laisvę kalbėti sava kalba, ironiškai žvelgti į tikrovę ir į žmonių santykius ir nieko per daug nesureikšminti.
Praėjusį rugsėjį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Motiejus Ivanauskas pristatė spektaklį „Dialogai“ pagal Platono kūrinį, kuriame filosofas užrašęs savo mokytojo Sokrato mintis. Pradedantysis režisierius ir vėl buvo drąsus - šiandien, kai pasaulis eina lakoniškesnio žodžio ir iškalbingesnio vaizdo link, imtis Antikos raštų ir nesibaiminant patį kalbėjimą paversti viso spektaklio esme reikia ne tik drąsos, bet ir savotiško įžūlumo. Teatrinės raiškos asketiškumu Ivanauskas šiek tiek primena režisierių Adomą Jušką - abu šie kūrėjai į sceną žvelgia kaip į sau pakankamą šaltinį, į kurį visai nebūtina tempti šešių ekranų, tada prijungti veiksmą prie virtualios realybės ir finale įtraukti žiūrovus pasitelkiant imersinių technikų įvairovę. Aktorius, erdvė, santykis, šviesa, žodis, garsas, kostiumas - tai ta teatro esmė, kurios jiems užtenka ir su kuria jie turi ką veikti. Šie menininkai patys sau suteikia teisę elgtis autentiškai, atsispirdami ne nuo vyraujančių meninių tendencijų, o leisdami inspiracijas diktuoti vidinei intuicijai.
Motiejus Ivanauskas nesiekia įtikti ar atitikti: jo taikinyje - atidi, neskubanti ir meną kaip lėtą malonumą suvokianti auditorija. „Dialogai“ labiau primena paveikslą, kuriame dailininkas vis pajudina vieną ar kitą figūrą, įšviečia veidą, pakeičia vardą, apverčia suoliuką. Ir žiūri, kaip šie maži judesiai paveiks ne jį stebinčią auditoriją, o patį meno kūrinį. Spektaklis išsiskiria vizualine švara ir visų režisūrinių dėmenų darniu susikalbėjimu: visur čia vyrauja saikas, susikaupimas ir aiškus žiūrovo dėmesio telkimas į vieną daiktą vienu metu. Šiais laikais tai reta, todėl pasiilgta.
„Dialogai“ - tai visų pirma žodžiai ir tų žodžių tarpusavio kova. Tam tikra prasme Ivanauskas, pats pritaikęs Platono raštus scenai, užsiima performatyviąja dramaturgija - be kuklumo užverčiančia žiūrovą, svarbiausią mūšį paliekančią ne veikėjams, bet sąvokoms. Vytauto Anužio Sokratas nesako „Ką man pasakysi?“, jis sako „Kokį sakinį man pasakysi?“. Pirmu atveju svarbiau ne kas bus pasakyta, o pats žmogus; antru - „Dialogų“ - atveju svarbesnis yra sakinys, ne žmogus; ir kaip tas sakinys jaučiasi šitame sakinių pasaulyje, ar dar yra jam vietos, ar jau ne. Todėl ir jaunuoliai spektaklyje - vis kitais vardais. Nes ar ne tas pats, kas taria sakinį? Visai tas pats. Svarbu, kad jis būtų ištartas. Kad būtų kokios nors lūpos jam tarti.
Minties artikuliacija - kita ypatinga spektaklio savybė: filosofiniai tekstai atima galimybę leistis giliai į personažų psichologiją, tačiau prireikia išties toli nueiti, kad žiūrovas nepaskęstų žodžių platybėse. Norint ištraukti jo dėmesį iš verbalinės dialogų muzikos ir atvesti prie minties sekimo prireikia ne tik ausylos režisūros, bet ir minčiai jautrių aktorių. Anužio Sokrato ir Povilo Jatkevičiaus (Polemarcho, Glaukono, Polo, Agatono) duetas, galiausiai beveik suguldomas į vieną betoninę lovą, apšviečiant ironiška, bet ne naivia, o kone dieviška saulėlydžio šviesa (šviesų dailininkas Vilius Vilutis), kuria amžiną mokytojo-mokinio ryšį, pereinantį visas augimo ir slopimo fazes. Į jį įsiterpia Sokratui dažnai prieštaraujantis Šarūno Zenkevičiaus Trasimachas, Gorgijas, Hipijas, Meletas. Abu jaunus aktorius, Šarūną ir Povilą, norisi pagirti už Anužio retorikos grožiui nė kiek nenusileidžiančią minties navigaciją.
Ketveriukę užbaigia mažiau žodžio gaunanti Elzės Gudavičiūtės Diotima: ji - iš tų, kurie visada šalia, kurie nors smerkia, bet nepasitraukia. Įdomu tai, kad visa ši ketveriukė taip ir neišeina iš sakinių pasaulio puotos: net ir susiglaudimas betono gulte, net ir šokiai ar graži pietų-iš-ryšulėlių scena neįveikia nenuginčijamo idėjų karaliavimo, iš kurio anuliuotas žmogiškumas. Taip, tai puikiai dera su pasirinktos medžiagos esme - Sokrato filosofijoje idėjų pasaulis yra svarbesnis nei apčiuopiama tikrovė. Tačiau ilgainiui užsilikimas frazių fronte sukelia kokio nors jausmo-charakterio-santykio-žmogiškumo ilgesį. Net ir pasmerktas myriop Sokratas tepasako „Mane reikia pabarti“, lyg jo kūnas, kaip ir jo mokinių kūnai, egzistuotų tik lūpomis ir balso stygomis, reikalingomis pakalbėti, o ne pajausti. Tiesa, su šia emocine nejautra taikliai dera Izabelės Narečionytės scenografija: ji, būdama tvarkinga ir sterili, užtvirtina betoninę-akmeninę vėsą. Drauge scenovaizdis taikliai sukuria Antikos jausmą ir per suolo-tribūnos-fontano-sienos vaizdinius išpildo visą miesto architektūrą. Kontrastui - visai atvirkščiai veikianti Mato Saladžiaus muzika: ji pulsuoja, yra neįkyri, bet gyvybinga, lyg vienintelė šiuose sakinių tyruose būtų „iš šiltakraujų“.
Per aktorių rankas viso spektaklio metu lėtai keliauja molinis ąsotis, kartais tampantis ruporu. Šis ąsotis beveik virsta dar vienu personažu: jis tik laikomas rankose, tai vienose, tai kitose, ir nieko daugiau. Bet tai, kad nieko daugiau - labai sudomina. Bijau, kad jis ką nors reiškia; labai norėčiau, kad nereikštų nieko - tada būtų išsaugota laisvė, kurioje idėjos, daiktai, kūnai tiesiog telkiasi, o ne kam nors atstovauja. Čia taip pat galėtume atrasti režisūrinę drąsą - metaforų šalyje leisti daiktams tiesiog būti daiktais.
Tiesą pasakius, ar ne viskas šiame spektaklyje atliepia šiai nieko nereiškimo jausenai, kurią pamenu ir iš „Užšalimo“? Leidimui žodžiams tiesiog skambėti, veidams tiesiog ryškėti šviesoje, žvilgsniams ne megzti santykį, o tiesiog žvelgti? Neprisirišant, kaip neprisirišama prie nė vienos Draugo ar Teisingumo sąvokos. Visko čia visada ieškoma, nieko nerandant visam laikui. Lyg žvejojant, - kuo spektaklio pradžioje užsiima spektaklio sociumas, - ir ištraukiant tai kaliošą, tai dviratuką. Kas tas kaliošas, kas tas dviratukas? Tik tai, kas užkibo; ne tai, kas branginama. Štai sakydamas paskutinę savo kalbą prieš mirtį, Sokratas svarsto, kad net ir tokią akimirką vis dar galimi du variantai - arba jis savo mokinių netvirkina, arba tvirkina nenoromis. Tuomet ir ąsočiui, įžūliai figūruojančiam ir beveik visose spektaklio nuotraukose, vis dar lieka du variantai: arba būti simboliu, arba būti ąsočiu, kuris atsitiktinai užkibo vėliau nei kaliošas. Ir būtent antrasis variantas į mūsų režisūros tradiciją įvestų tikrosios ironijos ir laisvės dvasią.
