Didžiausias spektaklio laimėjimas – atrasta absoliučiai tiksli intonacija kalbėti apie abi tragedijos dalyvių puses, nenuslystant nei į deklaratyvumą, nei į sentimentalią spekuliaciją.
Kai aktoriai flirtuoja su žiūrovais ar atsiriboja nuo savo kuriamų vaidmenų, sceninė realybė nesustoja ir nesutrinka – ir tai tik įrodo, kad čia veikia režisūros kaip atviros laboratorijos metodas.
„SoDra, Mon Amour“ – tai iš tiesų sėkminga komedija, juokinanti ne patyčiomis iš silpnesniųjų, bet apeliacija į kiekvieno žiūrovo asmeninį gyvenimo absurdo pojūtį.
Išorinis „aš“, vidinis „aš“, tikrasis „aš“, virtualus „aš“, tikras „tu“, nebe „tu“, „jis ar ne jis“ – ribas tarp šių sąvokų režisierius nemačiomis trina, kaip palengva tirpsta ir žmonių ar daiktų pavidalai Daktaro P. sąmonėje.
Spektaklio „SoDra, Mon Amour“ tema bei iš jos išplaukiančios potemės sudaro palankią erdvę aptarinėti visas neteisingas teisybes ar teisėtas neteisybes, tikrus kuriozus ar kuriozinę tikrovę.
Šis spektaklis – tai ne šiaip kitokia „Dėdės Vanios“ interpretacija. Tai iš principo kitokiais nei įprasta Lietuvos kontekstui vaidybos būdais pasižymintis kūrinys.
Grzegorzo Jarzynos „Soliaris 4“: aukšto lygio sceninė kultūra neišgelbsti spektaklio nuo ankštokos pasaulėvokos schemos pojūčio ir palieka žiūrovą emocijų prisodrintoje kapsulėje, kurioje ima stigti deguonies.
Rodos, spektaklio užtaisas toli gražu ne politinis, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Kova už laisvę susitraukė iki asmeninės nepriklausomybės – ir įsismelkė kur kas giliau už patrauklius plakatų šūkius.
Mažo miestelio aplinkybių tikslus įvardijimas, išorinio ir vidinio pasaulių išanalizavimas tapo atvira menine laboratorija, suprantama įvairių socialinių grupių žmonėms.
