S.Dali sapne skamba ir rusiškos dainos

2008-03-17 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2008 03 17

aA

 Asta Andrikonytė

Dali personažas geriausiai atrodo ant vaikiško arkliuko. „Lietuvos žinių“ archyvo nuotrauka

Išradingi lietuviai pasapnavo scenoje kartu su ekscentriškuoju ispanų dailininku Salvadoru Dali. Ar siurrealistas S.Dali pats tikėjo esąs genijus, ar kūrėjui tai įkalė į galvą jo gyvenimo vedlė ir mūza Gala? Atrodė, šios ekscentriškos poros ilgaamžės sąjungos paslaptį ir peripetijas užsimojo atskleisti nauja lietuviška opera (sarsuela) „DaliGala“.

Viliojo egzotiška idėja

Suviliota egzotiškos temos publika – ypač daug jaunimo – plūdo į premjerinius operos spektaklius sostinės Šv.Kotrynos bažnyčioje.

„DaliGala“ specialiai chorui „Jauna muzika“ sukūrė kompozitorius Giedrius Kuprevičius ir dramaturgas Herkus Kunčius. Operą kartu su dainininkais Jonu Sakalausku (Dali) ir Ieva Prudnikovaite (Gala) šis kolektyvas ir atliko diriguojamas Vaclovo Augustino. Veikalo sceninę versiją sukūrė režisierius Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė, choreografė Agnija Šeiko, videomenininkas Simonas Glinskis ir šviesų dailininkas Tadas Valeika.

Vaizduotės lankos

H.Kunčius nebūtų H.Kunčius, jei nepaleistų savo vaizduotės pasiganyti į „mielas“ kiekvienam lietuviui lankas. Į „DaliGala“ bohemišką bruzdesį jis leido įsiveržti sovietinių turistų delegacijai su rusiškomis dainomis ir „pliaskomis“, pasidabinusiai kazokiškomis kepurėmis. Kartu su turistais operoje apžiūrėti Dali ir Galos pilies Ispanijoje atvyksta ir Lionginas Šepetys. Pilies šeimininkas – J.Sakalauskas suskelia svečiams Aramo Chačiaturiano „Šokį su kardais“ švaistydamasis po visą bažnyčią.

Operoje skamba ir sovietinis himnas, rusiška lopšinė (aliuzija į Galos rusišką kilmę?), sovietinių kantatų intonacijos, šoka modernistai ir Baryšnikovas. Tokią sarsuelą (ispaniškas scenos meno žanras, kuriame dialogai kaitaliojasi su dainavimu ir šokiu, yra gausiai naudojamos ispanų liaudies melodijos) nuaudė „DaliGala“ kūrėjai.

Nereikšmingas sapnas

Ir visa tai turėjo įsikomponuoti į S.Dali sapną. Mat opera sumanyta kaip merdinčio menininko vizijos: S.Dali mirties patale išgyvena, pasak H.Kunčiaus, „nereikšmingiausius“ savo biografijos epizodus. Gal dėl to nužengusi iš stilingos videoinstaliacijos, lyg nuo altoriaus, Gala – I.Prudnikovaitė taip ir lieka spektaklyje kukli statistė? O juk ryškus šios dainininkės tipažas – tikras lobis operos temai!

S.Dali librete nuolat traukiamas per dantį dėl didybės manijos, tuo tarpu J.Sakalauskui ironija nė motais. Genijaus monologai solisto lūpose skamba drungnai, o jo personažas turbūt geriausiai atrodo ant vaikiško arkliuko. Sapno stichija skaniai pakvimpa nebent per poetišką herojų pažinties šokį. O kad daugiau tokių „nereikšmingų“ epizodų! Juolab kad operos dailininkams nei vaizduotės, nei skonio nestinga.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.