S.Dali sapne skamba ir rusiškos dainos

2008-03-17 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2008 03 17

aA

 Asta Andrikonytė

Dali personažas geriausiai atrodo ant vaikiško arkliuko. „Lietuvos žinių“ archyvo nuotrauka

Išradingi lietuviai pasapnavo scenoje kartu su ekscentriškuoju ispanų dailininku Salvadoru Dali. Ar siurrealistas S.Dali pats tikėjo esąs genijus, ar kūrėjui tai įkalė į galvą jo gyvenimo vedlė ir mūza Gala? Atrodė, šios ekscentriškos poros ilgaamžės sąjungos paslaptį ir peripetijas užsimojo atskleisti nauja lietuviška opera (sarsuela) „DaliGala“.

Viliojo egzotiška idėja

Suviliota egzotiškos temos publika – ypač daug jaunimo – plūdo į premjerinius operos spektaklius sostinės Šv.Kotrynos bažnyčioje.

„DaliGala“ specialiai chorui „Jauna muzika“ sukūrė kompozitorius Giedrius Kuprevičius ir dramaturgas Herkus Kunčius. Operą kartu su dainininkais Jonu Sakalausku (Dali) ir Ieva Prudnikovaite (Gala) šis kolektyvas ir atliko diriguojamas Vaclovo Augustino. Veikalo sceninę versiją sukūrė režisierius Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė, choreografė Agnija Šeiko, videomenininkas Simonas Glinskis ir šviesų dailininkas Tadas Valeika.

Vaizduotės lankos

H.Kunčius nebūtų H.Kunčius, jei nepaleistų savo vaizduotės pasiganyti į „mielas“ kiekvienam lietuviui lankas. Į „DaliGala“ bohemišką bruzdesį jis leido įsiveržti sovietinių turistų delegacijai su rusiškomis dainomis ir „pliaskomis“, pasidabinusiai kazokiškomis kepurėmis. Kartu su turistais operoje apžiūrėti Dali ir Galos pilies Ispanijoje atvyksta ir Lionginas Šepetys. Pilies šeimininkas – J.Sakalauskas suskelia svečiams Aramo Chačiaturiano „Šokį su kardais“ švaistydamasis po visą bažnyčią.

Operoje skamba ir sovietinis himnas, rusiška lopšinė (aliuzija į Galos rusišką kilmę?), sovietinių kantatų intonacijos, šoka modernistai ir Baryšnikovas. Tokią sarsuelą (ispaniškas scenos meno žanras, kuriame dialogai kaitaliojasi su dainavimu ir šokiu, yra gausiai naudojamos ispanų liaudies melodijos) nuaudė „DaliGala“ kūrėjai.

Nereikšmingas sapnas

Ir visa tai turėjo įsikomponuoti į S.Dali sapną. Mat opera sumanyta kaip merdinčio menininko vizijos: S.Dali mirties patale išgyvena, pasak H.Kunčiaus, „nereikšmingiausius“ savo biografijos epizodus. Gal dėl to nužengusi iš stilingos videoinstaliacijos, lyg nuo altoriaus, Gala – I.Prudnikovaitė taip ir lieka spektaklyje kukli statistė? O juk ryškus šios dainininkės tipažas – tikras lobis operos temai!

S.Dali librete nuolat traukiamas per dantį dėl didybės manijos, tuo tarpu J.Sakalauskui ironija nė motais. Genijaus monologai solisto lūpose skamba drungnai, o jo personažas turbūt geriausiai atrodo ant vaikiško arkliuko. Sapno stichija skaniai pakvimpa nebent per poetišką herojų pažinties šokį. O kad daugiau tokių „nereikšmingų“ epizodų! Juolab kad operos dailininkams nei vaizduotės, nei skonio nestinga.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.