S.Dali sapne skamba ir rusiškos dainos

2008-03-17 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2008 03 17

aA

 Asta Andrikonytė

Dali personažas geriausiai atrodo ant vaikiško arkliuko. „Lietuvos žinių“ archyvo nuotrauka

Išradingi lietuviai pasapnavo scenoje kartu su ekscentriškuoju ispanų dailininku Salvadoru Dali. Ar siurrealistas S.Dali pats tikėjo esąs genijus, ar kūrėjui tai įkalė į galvą jo gyvenimo vedlė ir mūza Gala? Atrodė, šios ekscentriškos poros ilgaamžės sąjungos paslaptį ir peripetijas užsimojo atskleisti nauja lietuviška opera (sarsuela) „DaliGala“.

Viliojo egzotiška idėja

Suviliota egzotiškos temos publika – ypač daug jaunimo – plūdo į premjerinius operos spektaklius sostinės Šv.Kotrynos bažnyčioje.

„DaliGala“ specialiai chorui „Jauna muzika“ sukūrė kompozitorius Giedrius Kuprevičius ir dramaturgas Herkus Kunčius. Operą kartu su dainininkais Jonu Sakalausku (Dali) ir Ieva Prudnikovaite (Gala) šis kolektyvas ir atliko diriguojamas Vaclovo Augustino. Veikalo sceninę versiją sukūrė režisierius Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė, choreografė Agnija Šeiko, videomenininkas Simonas Glinskis ir šviesų dailininkas Tadas Valeika.

Vaizduotės lankos

H.Kunčius nebūtų H.Kunčius, jei nepaleistų savo vaizduotės pasiganyti į „mielas“ kiekvienam lietuviui lankas. Į „DaliGala“ bohemišką bruzdesį jis leido įsiveržti sovietinių turistų delegacijai su rusiškomis dainomis ir „pliaskomis“, pasidabinusiai kazokiškomis kepurėmis. Kartu su turistais operoje apžiūrėti Dali ir Galos pilies Ispanijoje atvyksta ir Lionginas Šepetys. Pilies šeimininkas – J.Sakalauskas suskelia svečiams Aramo Chačiaturiano „Šokį su kardais“ švaistydamasis po visą bažnyčią.

Operoje skamba ir sovietinis himnas, rusiška lopšinė (aliuzija į Galos rusišką kilmę?), sovietinių kantatų intonacijos, šoka modernistai ir Baryšnikovas. Tokią sarsuelą (ispaniškas scenos meno žanras, kuriame dialogai kaitaliojasi su dainavimu ir šokiu, yra gausiai naudojamos ispanų liaudies melodijos) nuaudė „DaliGala“ kūrėjai.

Nereikšmingas sapnas

Ir visa tai turėjo įsikomponuoti į S.Dali sapną. Mat opera sumanyta kaip merdinčio menininko vizijos: S.Dali mirties patale išgyvena, pasak H.Kunčiaus, „nereikšmingiausius“ savo biografijos epizodus. Gal dėl to nužengusi iš stilingos videoinstaliacijos, lyg nuo altoriaus, Gala – I.Prudnikovaitė taip ir lieka spektaklyje kukli statistė? O juk ryškus šios dainininkės tipažas – tikras lobis operos temai!

S.Dali librete nuolat traukiamas per dantį dėl didybės manijos, tuo tarpu J.Sakalauskui ironija nė motais. Genijaus monologai solisto lūpose skamba drungnai, o jo personažas turbūt geriausiai atrodo ant vaikiško arkliuko. Sapno stichija skaniai pakvimpa nebent per poetišką herojų pažinties šokį. O kad daugiau tokių „nereikšmingų“ epizodų! Juolab kad operos dailininkams nei vaizduotės, nei skonio nestinga.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.