„Juodojo strazdo“ premjera Rusų dramos teatre sugrąžino į sceną pažįstamą, bet mažai vaidintą britų dramaturgo pjesę. Vladas Bagdonas rusiškai parengė vaidmenį psichoanalitinėje Davido Harrowerio pjesėje „Juodasis strazdas“. Tuo aktorius solidarizavosi su režisieriaus Jono Vaitkaus pradėta menine programa Rusų dramos teatre.
Dar 2007-ų rugsėjį tas pats D.Harrowerio kūrinys, vadintas „Juodvarniu“, buvo parodytas „Meno forte“. Ir nors pjesės tema jau tada nekvepėjo aktualumu, vis dėlto „Juodvarnis“ paliko ryškų pėdsaką kamerinių J.Vaitkaus pastatymų istorijoje. Rusų dramos teatro
Mažojoje salėje – sąlygiškos Simonos Biekšaitės dekoracijos. Kabinetą supa baltos žaliuzės. Kai jos prasiskleidžia, išnyra vartotojiško gyvenimo liekanos – šiukšlės, popieriai, pakuotės. Tai Rėjaus aplinka, kurioje pasirodo jo buvusi auka Una. Tai antrasis jų susitikimas – pirmasis įvyko, kai mergaitei buvo 12, o vyriškiui – 40.
V.Bagdonas ir jauna aktorė Liuda Gnatenko bando šią pjesę ne suvaidinti, o tekstiniais „išpuoliais“ paversti regimais pasąmonės proveržiais. Tik Rėjus ir Una patys gali save smerkti ar teisinti, tik aktoriai gali sudėlioti paskutinius vaidmenų akcentus. Režisierius jiems nužymi tam tikrą trajektoriją, tam tikrus santykių bangavimo taškus.
V.Bagdono sceninė būtis visada turi savitos paslapties. Jo pirosmaniškas žmogus mūsų teatre yra ne vien didžiųjų A.Čechovo ar W.Shakespeare´o herojų prototipas – jį pažįstame ir kaip šiuolaikinių dramų veikėją. Vizualiai lyg ir nesikeičiantis V.Bagdonas kiekvieną kartą kuria skirtingus pasaulius, moka gyventi gyvenimus, kuriais tarytum bando išgydyti pasaulį.
Aktorės L.Gnatenko Una – aikštinga, iššūkiams atvira asmenybė. Kampuoti judesiai, griežtai į kišenes brukamos rankos, aistra spinduliuojančios akys aktorei suteikia galimybę parodyti savo profesines galias. Irinos Lavrinovič Mergaitė atkeliavo iš lietuviško varianto. Nors vaidmuo ir nedidukas, jis atrodo lyg būtų parašytas šiai savitai jaunosios kartos aktorei. Gal dėl to spektaklis lyg ir baigiasi ne jo laikui pasibaigus, o tada, kai į sceną įskrieja Mergaitė.
J.Vaitkus tampa rūstus. Ar sugebės Rusų dramos teatras neatimti iš šio menininko kūrybinių jėgų ir sugebėjimo pasaulį pamatyti įvairiausiomis spalvomis?
