100-ajį sezoną Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pradėjo ne itin dažnai šiame teatre plėtojamo operetės žanro premjera - Leonardo Bernsteino „Kandidu“. Amerikiečių kompozitorius savo kūrinį vadino „operete“ daugiau iš sentimentų gilioms europietiškos muzikos tradicijoms, mat anglakalbėse šalyse šis žanras išvirto į kitą jo atmainą - miuziklą. Ne tik dėl kalbos, bet ir savo pastišine struktūra, o ir tradiciniu hepiendu, „Kandidas“ mūsų ausims atrodo artimesnis miuziklui negu klasikinei operetei.
Iš pirmo žvilgsnio lengvas, dažniausiai įsimintinų melodijų ir komiškų epizodų kupinas operetės žanras pasirodo esąs itin komplikuotas, kuomet jo imamasi Lietuvos teatrų scenose. Pradedant pačiomis ankstyviausiomis patirtimis operetės sostine tituluojamame Kaune - apie 2000-uosius čia teko matyti „Šypsenų šalį“, „Šikšnosparnį“, o vėliau išžiūrėti ir visą likusį operetėmis gausų Kauno muzikinio teatro repertuarą, ir baigiant retais LNOBT bandymais („Linksmoji našlė“, „Vienos kraujas“, 2012 m. mėgintas šiuolaikinti „Šikšnosparnis“) - peršasi išvada, kad lietuviškuose operečių pastatymuose nei mūsų, nei užsienio kūrėjams nepavyko nueiti toliau banalios saloninės komedijos stilistikos. Iš esmės tenka tik apgailestauti, kad mūsuose operetė dažniausiai tampa vulgaria savo pačios parodija. Todėl daugelį metų neapleidžia klausimas - tai tik Lietuvoje susiklosčiusios tradicijos ar galbūt apskritai jau atgyvenusio žanro problema?
Čia norisi priminti, kad operetė XIX a. antroje pusėje ir dar kartą, patyrusi reformas, XX amžiaus pradžioje tapo austriškos kultūros savastimi ir svarbia vieniečių kultūrinio gyvenimo dalimi. Iki šiol Vienoje veikia vien šio žanro pastatymus puoselėjantys teatrai, netrūksta jame besispecializuojančių dainininkų. O štai Lietuvoje operetės profesionalumo kartelę palaikančių atlikėjų rastume vos keletą - tai išimtinai Kauno muzikinio teatro solistai, gebantys operinį vokalą derinti su žanrui būdinga šokių gausa, jau turintys solidesnės ir nuoseklesnės patirties operečių ir miuziklų pastatymuose. Tuo tarpu LNOBT į operetės žanrą lig šiol investavo itin menkai: žiūrint ankstesnius šio teatro pastatymus vis neapleisdavo įspūdis, kad spektakliai radosi iš minimalių kūrybinių ir finansinių resursų, - taip buvo tarsi „užkamšomas“ operų ir baletų premjeromis negausiai pasipildantis repertuaras.
Didžiausias operetės keliamas iššūkis - kaip suderinti sudėtingas, operinėms prilygstančias vokalines partijas ir būtent šiam žanrui būdingus kalbamuosius epizodus. Suprantama, kad užduotis išdainuoti sudėtingą frazę ar aukštą natą solistai įveikia lengviau - būtent to jie mokėsi akademijose. Bet štai kaip įtaigiai sakyti tekstą scenoje - operistams ir su jais dirbantiems režisieriams tampa nemenku išbandymu. Dainavimo, kitaip sakant, sąlyginio kalbėjimo intonacijomis pernelyg dažnai užsikrečia ir kalbamieji epizodai: solistų polinkis melodizuoti tekstą, tarsi tapyti žodžiais, komiškuose, lengvabūdiškuose dialoguose išvirsta į lėkštomis emocijomis ir pasimaivymu užpildytus pokalbius. Būtent tai ir pasmerkia operetę visuotinai pajuokai: netekusi savo natūralumo (buitiniai siužetai kaip tik ir reikalauja kasdienio kalbėjimo - šnekų be patoso) ji virsta nepabaigiamų „pervaidinimų“ šou.
Todėl pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad LNOBT „Kandido“ pastatymas nekompromituoja operetės žanro. Spektaklio kūrėjai - prancūzų režisierius Vincent'as Boussard'as ir belgų scenografas Vincent'as Lemaire'as - LNOBT publikai pažįstami iš operų pastatymų „Manon“ (2015) ir „Kapulečiai ir Montekiai“ (2017). Mačiusieji šių kūrėjų spektaklius, „Kandide“ iškart atpažins jiems būdingą estetiką ir atsikartojančius scenovaizdžio bei butaforijos elementus: nuo palubės pakibusi vonia (plg. „Kapulečių ir Montekių“ santechninė kriauklė), sterilus kambario-palatos interjeras (lygiai taip vaizduojama celė ir jųdviejų kurtame „Karmeličių dialogų“ pastatyme Latvijos nacionalinėje operoje, 2019) ir kt. Taipogi ir kostiumų dailininko Christiano Lacroix tiuliniai sijonai, skrybėlaitės, perukai ir pomados primena abi jau minėtas vilnietiškojo repertuaro operų vizualizacijas. Režisierius, regis, visur ir visada laikosi tų pačių strategijų: pavyzdžiui, nuolat po visą pasaulį „šokinėjančią“ „Kandido“ veiksmo vietą jis vėlgi rodo pasitelkdamas madingus atributus - šabloniškus įvaizdžius. Antai iš „Manon“ atkeliavę tie patys juodi butikų pirkinių krepšiai su kyšančiu rožiniu vyniojimo popieriumi - jau ne pirmą kartą tampa nuoroda į paryžietišką prabangą. O akį rėžianti rožinė spalva, gausiai naudojama kostiumuose bei scenografijos elementuose, ir, ypač apšvietimas, kuris „Kandide“ net ne rožinis, o (teatleidžia man kalbininkai) atvirai rūžavas (šviesų dailininkas Nicolas Gilli), iš esmės yra režisieriaus kodas, šifruojantis chaotiškais įvykiais perpildytą „Kandido“ pasaulį.
Operetės libreto autoriai, kurių čia net septyni, šiek tiek sutrumpino XVIII a. prancūzų satyriko ir filosofo Voltaire'o apysakos „Kandidas, arba Optimizmas“ siužetą, bet jo iš esmės nekeitė. O „Kandido“ režisierius Boussard'as istoriją perkelia į sceną visiškai pateksčiui: tad viso spektaklio metu matome, kaip programiškai trypiama naivuolio Kandido įsikibta optimistinė (Dr. Pangloso jam įteigta) - pasaulio matymo pro rožinius akinius - idėja. Jokių režisūrinių ekskursų; tad verčiau aptarti ne iliustratyvią spektaklio koncepciją, o režisieriaus pristatytą personažų galeriją ir įsimintinus solistų-aktorių darbus - jie čia svarbiausi.
Tai, kad operetė iš atlikėjų reikalauja derinti operinį vokalą su šnekamąja kalba, kai kuriems solistams leido atsiskleisti daug įvairialypiškiau ir ryškiau, negu jiems iki šiol sekėsi kuriant vaidmenis operoje. Pasakotojo - spektaklio konferansjė - vaidmenį atlikęs Rafailas Karpis ne tik pavyzdingai artikuliavo kalbamąjį tekstą, bet ir spektakliui suteikė brodvėjišką atmosferą, - be to, šis solistas puikiai įvaldęs anglų kalbos tartį (operos scenoje retai vartojama anglų kalba kėlė nemenkų problemų kai kuriems kitiems rugsėjo 17 d. vaidinusiems atlikėjams). Šiek tiek glumina tai, kad mizanscenas sujungiantis Karpio Pasakotojas iš avanscenos į publiką tiesiogiai kreipėsi tik pirmame veiksme, o antrame - liko vien pasakotojo balsas už scenos, nes solistas tuo metu spektaklyje pasirodė jau kituose vaidmenyse.
Vienas ryškiausių šiame „Kandido“ pastatyme buvo charakterinių personažų seriją (Dr. Panglosas, Martinas, Kakambas) įkūnijęs bosas Liudas Mikalauskas. Optimizmo teorijos apologetą Dr. Panglosą - commedia dell'arte stiliaus karikatūrą - Mikalauskas kūrė azartiškai ir kartu nepamesdamas saiko pojūčio. Šiame vaidmenyje ne tik naujaip atsiskleidė solisto balso faktūra, bet ir išraiškinga kūno plastika. Komiški vaidmenys, regis, yra tikroji Mikalausko stichija; žinoma, kuriant tokius vaidmenis solistui tiesiog būtina režisieriaus diktuojama disciplina bei precizika. Jovitos Vaškevičiūtės Senoji dama įsiminė ryškiu Spanish English akcentu atlikta arija Ai jam yzyly asimailaited („I am easily assimilated“).
Labiausiai nuvylė kviestiniai „Kandido“ pagrindinių vaidmenų kūrėjai. Baltarusių soprano Margaritos Levchuk Kunigundą užgožė Karpio, Mikalausko ir Vaškevičiūtės įkūnytų groteskiškų ir komiškų ypatų plejada. Nors Levchuk balsas pasižymi gražiu tembru, tačiau atliekant vieną efektingiausių Bernsteino operetės numerių - Kunigundos ariją „Glitter and be gay“ - solistės balse pristigo ir jėgos, ir spalvų. Režisieriaus sumanymas čia atlikėjai taip pat labiau kliudė negu talkino: arijos pirmosios dalies bemaž iš viso nesigirdėjo, nes tuo metu Kunigunda buvo panirusi į žemiau scenos grindų įtaisytą vonią. O spektaklio svarbiausia figūra turėjęs būti Kandidas apskritai liko vienas blankiausių visoje operetėje. Iš vienos pusės, režisierius Boussard'as jį interpretuoja (?) kaip eilinį, iš minios niekuo neišsiskiriantį jaunuolį. Iš kitos pusės, trikdė italų tenoro Enrico Casari mokyklines pastangas primenanti dainavimo maniera - nestabilus vokalas, ilgose natose vis prasimušantis vibrato.
Į atskirus personažus susikoncentravęs režisierius pasidavė Bernsteino operetės muzikos ir siužeto eklektikai. Leisdamas ypač efektingai sužibėti tik trims solistams, spektaklį tarsi koliažą lipdydamas iš tarpusavyje režisūriškai nesujungtų mikroistorijų - Boussard'as dar labiau išskaidė chaotišką „Kandido“ veiksmą. Tačiau apskritai šio režisieriaus stilius taip pat yra eklektiškas: jam būdinga viename spektaklyje sutalpinti skirtingų epochų kostiumus, interjerus ir net vaidybos būdus.
Naujoji LNOBT premjera - blizgi, spalvinga ir pernelyg neįpareigoja žiūrovų - tai lengvesnio turinio, pagaulus ir tikriausiai pačiai įvairiausiai publikai skirtas spektaklis. Ne tik tai (o gal netgi kaip tik ne tai), kuri jau pamėgusi ir įgudusi žiūrėti operų pastatymus.
